Alytiškės Astos sendaikčių kelionės – per Lietuvą nuo Skandinavijos iki Japonijos 

„Sendaikčiuose atrandu ir azartą, ir atsipalaidavimą“, – sako alytiškė Asta Stasionytė. Iš pradžių žavėjusi skandinaviška estetika, o vėliau netikėtai atrasta Tekančios Saulės šalies kultūra, Astai leidžia sujungti atskirus pasaulius: iš Lietuvos ir Šiaurės šalių kruopščiai atrinkti daiktai siunčiami į Japonijos ir Pietų Korėjos parduotuvėles, o į Lietuvą atkeliauja tai, kas japonams sava, o mums – neįprasta ir žavinga.
„Lapkritį vienoje parodoje Osakoje eksponavome dzūkiškus divonus, jų raštai sulaukė didelio susidomėjimo. Didesnę pasiūlą planuojame jau kitais metais. Japonus (tikriausiai ne tik juos) traukia išskirtiniai daiktai, tie, kuriuos sunku rasti, todėl, pavyzdžiui, lietuviški divonai ar kiti, ne tokie įprasti sendaikčiai juos labai traukia“, – pasakoja alytiškė. 

A. Stasionytė, dailės mokytoja ir japonų kalbos bei kultūros entuziastė, baigusi tapybą Klaipėdos universitete bei meno istorijos ir kritikos studijas Vytauto Didžiojo universitete, savo patirtis perteikia Šv. Benedikto gimnazijos mokiniams. 

Asta, koks Jūsų santykis su Alytumi?     

Gimiau ir užaugau Alytuje, po bakalauro studijų planavau emigruoti, tačiau vasaros atostogų metu netikėtai sutikau Dailės mokyklos direktorių Redą Diržį. Jo paklausiau, ar neturėtų man kokio darbo, pasiūlė užeiti rugsėjį, tai taip ir likau Alytuje.

Kaip gyvenime nutiko, kad Japonijos sendaikčių parduotuvėlėms pradėjote siųsti skandinaviškus sendaikčius? 

Ir vėl atsitiktinai! Sendaikčiai man patiko visada, o pandemijos metu, daugiau laiko leisdama namuose, juos nusprendžiau pardavinėti Etsy platformoje. Turėjau daug klientų skirtingose pasaulio šalyse, bet labiausiai patiko klientai iš Azijos – visada mandagūs, konkretūs, žmonės, kuriais galima pasitikėti. 
Palaipsniui viskas išaugo į tai, kad sendaikčius pradėjau siųsti tik keletui savo nuolatinių klientų Japonijoje ir Pietų Korėjoje, kurie ten turi nedideles parduotuvėles. 
Su viena savo partnere pradedame Osakoje siūlyti ir daugiau lietuviškų sendaikčių. Lapkritį vienoje parodoje eksponavome dzūkiškus divonus, jų raštai sulaukė didelio susidomėjimo. Didesnę pasiūlą planuojame jau kitais metais. Japonus (tikriausiai ne tik juos) traukia išskirtiniai daiktai, tie, kuriuos sunku rasti, todėl, pavyzdžiui, lietuviški divonai ar kiti, ne tokie įprasti sendaikčiai juos labai traukia.

Kokias sąsajas matote tarp šių kraštų – Japonijos ir Skandinavijos? 

Paprastumas, minimalizmas, švara ir bendros pasaulinės tendencijos. Skandinaviški sendaikčiai, ypač XX a. 7–8-ojo dešimtmečio laikotarpio, žinomesnių dizainerių ir retesni darbai, turi labai aukštą pridėtinę vertę ir yra populiarūs visame pasaulyje.

O tada atsirado japanshop.lt – sendaikčiai iš Japonijos į Lietuvą? 

Siųsdama sendaikčius į Japoniją pagalvojau, kad Lietuvoje beveik nėra japoniškų sendaikčių pasiūlos, kadangi turėjau patikimą ilgametį kontaktą, paprašiau, kad man jų paieškotų Japonijoje. Japonai gan uždari žmonės, kurie lėtai užmezga draugystės ryšius, nėra linkę priimti svečių savo namuose, labai gerbia savo ir kitų asmeninę erdvę, todėl man tikrai pasisekė, kad mano ir mano draugų japonų požiūriai sutapo, todėl lengva dirbti ir po truputėlį auginti savo sendaikčių keliones. 
Kažkada vienoje siuntoje sudužo vaza. Japonijos pašto skyriaus darbuotojas duženas pasidėjo ant palangės ir planavo nufotografuoti, bet per tą laiką jo kolega tas duženas išmetė. Tad paštininkas ėjo pas mano draugę, prašė apibūdinti vazą, ją nupiešė ir išsiuntė raportą Lietuvos paštui, bet atsakymo taip ir nesulaukė.

Kas atkeliauja į Lietuvą? Ką perka alytiškiai, o gal labiau perka ne alytiškiai? 

Nežinojau, kokie daiktai bus populiarūs, ko labiausiai reikia lietuviams, todėl tiesiog eksperimentavome. Pasirodo, didžiausią paklausą turi kimono, haori ir kimono aksesuarai, įvairūs audiniai, daiktai rankdarbiams. 
Lietuvoje susipažinau su japoniško siuvinėjimo – sashiko – meistre Rūta, jos dėka atradau sashiko ir kartu daug nuostabių klientų, kurie užsiima šia raminančia, meditatyvia siuvinėjimo technika. 
Dar labai populiari keramika, Japonijos pramogų kompanijos „Sanrio“ ir animacinių filmų studijos „Studio Ghibli“ atributika, knygos, taip pat visokie neįprasti daiktai. Dažnai ir pati nežinau, kam vienas ar kitas daiktas skirtas, todėl esu priversta mokytis ir sužinoti apie daug įvairių, kartais keistų japonų įpročių. 
Alytiškiai, galima sakyti, nieko neperka. Daugiausia klientų turiu Vilniuje ir Kaune, yra mano parduotuvėje apsipirkinėjančių ir skirtinguose Lietuvos regionuose gyvenančių japonų.

Kokių įdomiausių daiktų esate aptikusi? Ar daug jų pasiliekate sau?    

Retus daiktus tikrai pasilieku sau, čia turbūt didžiausias šio užsiėmimo pliusas. Gal tie perliukai ir nėra labai dažni, bet tikrai labai džiuginantys! Savo kolekcijoje turiu keletą žymių menininkų darbų, įvairių retų interjero akcentų. Yra pasitaikę situacijų, kada rasdavau ir už keliasdešimt centų nupirkdavau puodelį ir puodelio lėkštelę, kurie būdavo nepaprastai reti, todėl žmonės, juos pagaliau radę, nusipirkę ir užpildę savo kolekcijas, labai džiaugdavosi.

Kaip apskritai atsirado domėjimasis Japonija? Kur buvo pradžia?

Pradžia ir buvo mano klientai, o tada viskas augo palaipsniui. Iš pradžių apie Japoniją žinojau labai mažai ir dabar nesu jokia šios šalies ekspertė. 

Esate viešėjusi Japonijoje. Kas Jus ten labiausiai sužavėjo? Gal kokių nutikimų pasitaikė?

Labiausiai patiko tvarka ir pagarba kito žmogaus erdvei. Pavyzdžiui, važiuodami traukiniu, žmonės kalba tyliai, nevalgo, nekalba telefonu, nebūna prisikvepinę kvepalų, piko metu kuprines užsideda ant krūtinės, kad neužkliudytų kitų keleivių, pastabumas kitam tikrai didelis. Jeigu kartais kažkur lankydavausi viena, tai net neprašant pagalbos žmonės būdavo pasiruošę padėti. 
Dar patiko balansas tarp seno ir naujo. Kartais būdavo keista, kad, tarkim, parkuose ar skveruose nepjaunama žolė. Klausiau savo draugų, ar tos vietos nėra prižiūrimos, bet jie sakė, kad žolę kai kuriose vietose pjauna tik tada, kai žydi sakuros. 
Japonija laikoma viena saugiausių šalių pasaulyje, tačiau yra toks „mitas“ apie vagystes, kad Japonijoje gali pavogti tik skėtį ir moteriškus apatinius, tai skėtį iš manęs ir pavogė! Lankiausi Osakos centre esančiame muziejuje (Nakanoshima Museum of Art), skėtį palikau užrakinamoje skėčių saugykloje ir tą užrakintą mano skėtį pavogė! Gerai, kad jų buvo galima nusipirkti muziejuje.

Domėjimasis Tekančios Saulės šalimi atvedė į japonų kalbos mokymąsi ir jos bei kultūros mokymą Šv. Benedikto gimnazijoje? 

Taip, taip prasidėjo mano kelias į japonų kalbą. Esu savamokslė, mokausi iš įvairių šaltinių, skirtingų knygų, klausau tinklalaides, kartais ir „Duolingo“ pažaidžiu. Mėgstamiausias mano žodis „Tokidoki“, jis reiškia kartais. 
Dabar bandau versti draugo Mariwo knygą 世の人 (yo no hito) (būtų galima versti tiesiog „Kitas“ arba „Kitas žmogus“). Tai autobiografinis romanas, kuriame autorius pasakoja apie priklausomybes, vaikystę su mama, Jehovos liudytoja, ir kitas ribines savo gyvenimo patirtis.
O mokinius pradedu mokyti nuo hiraganos (tai viena iš dviejų skiemeninių rašto sistemų japonų rašte) ir bazinių frazių bei žodžių, ruošiu jiems užduočių lapus, darome klausymo užduotis, o kartais ir „Studio Ghibli“ filmuką japoniškai žiūrime. 
Japonų kalboje man juokingiausias anglicizmų vartojimas. Panašiai kaip ir Lietuvoje, tik ten jis daug labiau normalizuotas: draugą jie vadina friendo, atsiskaitinėjant kortele sako kardo, sumuštinis – sandoichi arba tiesiog sando ir t. t. Tai realiai galima tais anglicizmais ir susikalbėti.

Kuri japonų kultūros ar pasaulio suvokimo dalis, Jūsų nuomone, labiausiai praturtina jaunus žmones?

Vaikams įdomiausia populiarioji kultūra, tačiau kalbame apie daug dalykų: apie jau minėtą elgesį traukiniuose, apie tai, kad vaikai daug laiko mokyklose praleidžia, apie tai, kad atėję pas kažką į svečius atsiprašo. „Ojamashimasu“ (おじゃまします) – tai mandagus japonų posakis, kuris sakomas įeinant į kieno nors namus ar privačią erdvę. Žodis reiškia „atsiprašau, kad trukdau / įsiveržiu“ ir parodo pagarbą šeimininkams.

Šv. Benedikto gimnazijoje dėstote ir dailę. Anksčiau esate dirbusi Dailės mokykloje. Kaip prasidėjo Jūsų kelias į meną? 

Dailės būrelį Dailės mokykloje pas mokytoją Rasą Brusokaitę pradėjau lankyti gal antroje klasėje, taip Dailės mokykloje ir užsilikau. Labai patiko direktoriaus Redo Diržio požiūris ir pamokos. Dailės mokykla buvo ta laisvė, kurios kitur neradau, tai taip ir nusprendžiau studijuoti menus. Po tapybos studijų pradėjau dirbti Dailės mokykloje. Sukūrus šeimą popietinis darbas tapo nelabai patogus, todėl, atsiradus galimybei, išėjau dirbti į Šv. Benedikto gimnaziją.

Kaip derinate dailės bei japonų kalbos ir kultūros mokymą? 

Šios sritys labiau atskiros. Kartais pagal ugdymo programą įtraukiu šiek tiek japoniškos estetikos į savo pamokas, pristatau žymiausius bruožus, analizuojame skirtumus tarp, pavyzdžiui, XVII a. dailės Japonijoje ir Vakarų Europoje, bet japonų kultūros dailės pamokose labai mažai. 
Bet menas – labai stipri vizualinė forma, todėl, analizuojant vizualiąją kultūrą, nenuneigiamai lengviau suprasti ir kalbos ypatumus.

O koks Japonijos menininkas Jums patinka?

Mano mėgstamiausias menininkas Ikko Tanaka, pagrindinis jo kūrybos bruožas –  tradicinės Japonijos estetikos jungimas su šiuolaikine grafika. Jo kūryboje dažnai matomi ryškūs kontrastai, aiškios geometrinės formos, minimalizmas ir kaligrafijos įkvėpti potėpiai. I. Tanaka sugebėjo iš tradicinių motyvų – kimono raštų, teatro „Noh“ kaukių, japoniškų simbolių – sukurti visiškai šiuolaikišką, energingą vizualinę kalbą.

Koks būtų Jūsų ir mokinių svajonių projektas, susijęs su Japonija?

Nuvykti į Japoniją kartu!

Ko apskritai labiausiai siekiate mokydama mokinius?  

Man svarbu, kad dailės pamokose jie bent kažkiek dailės ir architektūros istorijos išmoktų ir tai prisimintų. Dar noriu, kad gerai jaustųsi ir pailsėtų, kad atrastų skirtingus kūrybos būdus ir suvoktų, kas yra tas vizualus pasaulis, supantis ir regimas kasdien.

Kaip pati perkraunate vidines baterijas?

Labai mėgstu būti viena, tai stengiuosi bent kažkiek viena ir pabūti, kartais atrasti laiko bėgimui ar kitokiam sportui.

O kur randate įkvėpimo kasdienybėje? 

Laisvalaikio daug neturiu, nes dažniausiai dirbu ir rūpinuosi šeima. Kūrybai laiko nelabai ir lieka. O darbas man patinka, tiek mokykloje, tiek su sendaikčiais. Sendaikčiuose atrandu ir azartą, ir atsipalaidavimą. 

Alytaus miesto savivaldybė