Algimantas Vidmantas Baltrušis švenčia 80-ąjį gimtadienį

Prieš 80 metų, 1942 m. spalio 28 d. Kaune gimė pogrindinių organizacijų „Laisva Lietuva“ ir „Lietuvos Laisvės lyga“ narys, pogrindžio spaudos bendradarbis ir politinis kalinys Algimantas Vidmantas Baltrušis

Algimantas Vidmantas Baltrušis gimė 1942 m. spalio 28 Kaune. Pradinės mokyklos tris klases baigė Kaišiadoryse, o 1952 m. su tėvais persikėlė gyventi į Vilnių, mokėsi 16-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Užupio gimnazija). Čia baigęs aštuonias klases, toliau tęsė mokslus Vilniaus elektromechanikos technikume (dabar – Vilniaus kolegijos Elektronikos ir informatikos fakultetas).

Mokydamasis technikume A. V. Baltrušis įsijungė į pogrindžio veiklą, kartu su bendramoksliais iš 16-osios vidurinės ir technikumo Vladu Šakaliu, Vytautu Vosyliumi, Stanislovu Žvirgždu ir Konstantinu Stankūnu 1957 m. įkūrė pogrindinę organizaciją „Laisvoji Lietuva“. To meto jaunimą žeidė vykdoma brutali rusifikacija ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jaunuoliai jungėsi į pogrindžio veiklą. Iš pradžių „Laisvosios Lietuvos“ vadovas buvo V. Šakalys, o A. V. Baltrušis – vienas aktyviausių jos narių. Jis daug prisidėjo į organizacijos veiklą įtraukdamas naujus narius. 1958 m. spalį įvyko „Laisvosios Lietuvos“ steigiamasis susirinkimas. Jo metu nariai davė priesaikas kovoti prieš sovietų valdžią Lietuvoje. Grupei priklausė 24 nariai, daugiausia Vilniaus 16-osios vidurinės mokyklos moksleiviai. Jaunuoliai turėjo programą, kurioje buvo deklaruojama, kad jų veiklos tikslas – visomis įmanomomis priemonėmis siekti Lietuvos išlaisvinimo, žadinti tautines idėjas, pažymėti nacionalines šventes, ypač Vasario 16-ąją. Be tradicinių veiklos formų (atsišaukimų gaminimo ir platinimo, šūkių ant pastatų rašymo, Trispalvės vėliavos iškėlimo), organizacija buvo įsteigusi savišvietos grupę, kurioje diskutavo politikos, istorijos klausimais, tomis temomis kaupė prieškario literatūrą. Buvo nuspręsta rinkti penkių rublių mėnesinį mokestį, „Laisvosios Lietuvos“ nariai pasivadino slapyvardžiais arba vardiniais numeriais. 1959 m. A. V. Baltrušis nuolat dalyvaudavo nelegaliuose pogrindžio organizacijos susirinkimuose, kur būdavo svarstomi įvairūs antisovietinės veiklos reikalai, aršiai kritikuojama socialistinė tikrovė. Taip pat planuota steigti nelegalią spaustuvę, toliau plėsti organizaciją narių skaičiumi.

1958 m. lapkričio 6 d. A. V. Baltrušis drauge su kitais „Laisvosios Lietuvos“ nariais užrašė antisovietinius šūkius ant įvairių pastatų Vilniuje: tuometinių pirmosios ir antrosios vidurinių mokyklų, Vilniaus pedagoginio instituto kieme esančio garažo (šį šūkį rašė pats), Vilniaus universiteto centrinių rūmų. 1960 m. rugsėjį A. V. Baltrušis išrenkamas pogrindžio organizacijos vadovu. 1960 m. spalį–lapkritį jis drauge su keletu kitų jos narių pagamino 800 antisovietinių lapelių. Jie buvo platinami Vilniuje ir Kaišiadoryse. 1960 m. rudenį organizacijos nariai pagal A. V. Baltrušio projektą Verkių miške įrengė organizacijos reikalams skirtą bunkerį-slėptuvę. Joje buvo laikomi įvairūs pogrindžio kovoje naudoti daiktai: Trispalvės vėliavos, rašomoji mašinėlė, atsišaukimai. 1960 m. lapkritį A. V. Baltrušis pavedė V. Vosyliui Vilniaus 16-ojoje vidurinėje mokykloje suorganizuoti savišvietos grupę, kurią sudarė daugiausia merginos. Ši grupė tapo tam tikru pogrindinės organizacijos padaliniu.

1961 m. kovo mėn., dar nebaigęs diplominės praktikos, A. V. Baltrušis, tuomet būdamas technikumo ketvirtakursis, buvo sulaikytas Vilniuje. Iki teismo jis kalėjo KGB tardymo izoliatoriaus kamerose. Buvo teisiamas drauge su kitais keturiais bendrabyliais: Romaldu Ragaišiu, V. Šakaliu, V. Vosyliumi ir S. Žvirgždu. Vilniaus 16-osios vidurinės mokyklos vienuoliktos klasės septynios mokinės atėjo su gėlėmis ir norėjo patekti į teismo salę, bet nebuvo įleistos. 1961 m. gegužės 26 d. A. V. Baltrušis LSSR Aukščiausiojo teismo už antisovietinę veiklą buvo nuteistas penkerių metų laisvės atėmimo bausme. Kalėjo Mordovijos lageriuose iki 1966 m. kovo mėn.

Grįžęs iš lagerio, nuo 1967 m., dirbo Vilniaus šlifavimo staklių gamykloje meistru, vėliau šaltkalviu-elektriku keliose įstaigose. Palaipsniui vėl įsitraukė į veiklą, kurios tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybė. Nuo pat Lietuvos laisvės lygos (toliau – LLL) įsikūrimo 1978 m. A. V. Baltrušis buvo aktyvus šios organizacijos narys, jos veikloje dalyvavo iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Buvo LLL tarybos narys, dalyvavo leidžiant jos spaudą, prie kurios prisidėjo ir savo publikacijomis.

A. V. Baltrušis buvo vienas iš SSSR nacionalinių demokratinių judėjimų dalyvių pasitarimo organizatorių. Šis pasitarimas 1989 m. sausio 28–29 d. vyko A. V. Baltrušio tėvų namuose Vilniuje, Varšuvos gatvėje. Lietuvai atstovavo LLL, Lietuvos Helsinkio grupės, Politinių kalinių gelbėjimo grupės ir Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos atstovai. Jame dalyvavo Baltarusijos, Ukrainos, Armėnijos, Gruzijos, Latvijos ir Estijos nacionalinių demokratinių judėjimų atstovai ir Krymo totorių tautinio judėjimo atstovas. Pasitarimo metu buvo priimtas kreipimasis į Europos Parlamentą, Estijos ir Latvijos nacionalinius frontus ir Lietuvos sąjūdį. Taip pat buvo priimtas ir išplatintas kreipimasis į Rusijos inteligentiją. Buvo atkreiptas dėmesys, kad Rusija ištisus dešimtmečius realizavo nusikalstamą vadinamąją nacijų susiliejimo idėją, kuri iš tikrųjų maskavo grubią prievartinę rusifikaciją. Slapti Sovietų Sąjungos imperijos potvarkiai skelbė, kad respublikų sostinėse senbuvių tautybės skaičius neturi viršyti 40 proc. bendro miesto gyventojų skaičiaus, o pačiose respublikose – 60 proc. Beje, sovietų Rusijos imperialistams šį tikslą faktiškai pavyko pasiekti Latvijoje ir Estijoje. Savo plano sovietai Baltijos šalyse neįgyvendino tik Lietuvoje, nes čia pokario metais vyko stiprus partizaninis pasipriešinimas ir kolonistams buvo ribotos galimybės įsikurti Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. birželio 30 d. dekretu A. V. Baltrušis už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant nepriklausomą Lietuvos valstybę apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2005 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

 Arvydas Gelžinis

 LGGRTC istorikas