Algimantas Kasparavičius. Lietuvių kalba tarp tautos ir valstybės

Lapkričio 17 dieną Valstybinės kalbos inspekcijos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Seimo iniciatyva paminėtas valstybinės kalbos statuso atkūrimo 35-metį. Jame apie lietuvių kalbą tautos ir valstybės vingiuose kalbėjo Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius. Pateikiame jo pranešimą, pasakytą Seime minint lietuvių kalbai svarbią sukaktį.

Istorija – kaip giljotina. Aštri ir negailestinga. Tą privalo žinoti visi. 1988 spalio 6 d. LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas, po 48 metų pertraukos, lietuvių kalbai suteikė valstybinės kalbos statusą. Kartu komunistinės Lietuvos valdžia legalizavo Kudirkos Tautišką giesmę, lietuvišką Trispalvę, „Vytį“ ir Gediminaičių stulpus. 1988 lapkričio 17–18 d., t.y. lygiai prieš 35 metus, šiuos sprendimus patvirtino LTSR Aukščiausioji Taryba LTSR konstitucijoje padarydama atitinkamus pakeitimus. Pažymėtina, kad tuometinę LTSR AT sudarė 350 deputatų, iš kurių 67% buvo komunistai, 16% – komjaunuoliai ir 18% nepartiniai.

Po 1940-ųjų vasaros Lietuvos okupacijos ir aneksijos, tai buvo pirmas kartas, kai Lietuvai primesta sovietinė valdžia ryžosi radikaliam prolietuviškam žingsniui. To istorinio žingsnio nebūtų buvę, jei tų pačių metų birželio 3-ąją Mokslų Akademijos rūmuose nebūtų įsikūręs Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, o netrukus dešimtys ir šimtai jo rėmimo grupių Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Tokiu būdu, po Sąjūdžio įkūrimo ir pirmojo suvažiavimo, 1988-ųjų lapkričio 18-oji tapo antra ar trečia reikšminga istorine data naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje. Ta proga, šiandien, 2023-ųjų lapkričio 18-ąją lietuvių kalbą ir valstybę verta apmąstyti plačiau. Kad įsitikintume, kokia gyvybinga mūsų kalba ir kokia spalvinga mūsų istorija.

Kalba, tauta ir valstybė iš esmės neatskiriamos sąvokos. Panašiai, kaip Kristus ir krikščionybė, arba, kaip tėvai ir vaikai. Kada šis ryšys pažeidžiamas – civilizacijos nusilpsta. Nors formaliai žiūrint Lietuvos valstybingumo istorijai šiemet sukako 750 metų, tačiau lietuvių kalbos vieta šioje istorijoje labai kukli. Titulinė tauta, kuri šią valstybę sukūrė ir išplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūros, istorinėje perspektyvoje per ilgus amžius savo kalbai, deja, nesugebėjo užtikrinti dominuojančių pozicijų. Tokia padėtis lėmė, kad amžiams bėgant lietuviškas valstybingumas dilo, bluko, o XVIII a. gale ir visai išnyko. Žymia dalimi taip nutiko todėl, kad mūsų valdovai Vilniuje nesuprato paprastos europietiškos tiesos, kad nacionalinė kalba, jos statusas ir vaidmuo valstybėje yra ne mažiau svarbus ir reikšmingas valstybingumo skydas nei patrankos, muškietos ar sunkioji kavalerija.

Pagal politinio elito požiūrį į savo nacionalinę kalbą šandien stovi išsirikiavusios ir Europos geopolitinės galios. Pirmieji kalbos globalią galią suprato anglai. Nors nuo XI a. vidurio Angliją net 300 m. valdė normanai ir prancūzų kalba per tą laiką tapo valdžios, administracijos ir aukštuomenės kalba, tačiau 1362–1364 anglų elitas iš valdovo pareikalavo, kad šalis grįžtų prie nacionalinės kalbos. Kalbinis lūžis Anglijoje įvyko XV a. pirmoje pusėje, kada karaliaus Henriko V kanceliarija oficialiuose dokumentuose pradėjo naudoti ne prancūzų, o anglų kalbą. Ar jaučiame istorijos pulsą ir ironiją? Juk praktiškai tuo pat metu, kada anglų elitas atsisakė kalbėti prancūziškai, lietuvių su karaliumi Jogaila priešakyje pradėjo virsmą nuo lietuvių kalbos prie lenkų. Tai ir yra tikrasis civilizacinis atsumas tarp Londono ir Vilniaus. Ir kartu globalus paaiškinimas, kodėl XXI a. ne britai masiškai emigruoja į Lietuvą, bet lietuviai į Angliją…

Prancūzai prancūzų kalbos grožį ir jėgą suprato XVI a. pr., kada 1539 m. Paryžiuje priimtas potvarkis įpareigojęs administraciją teisnius dalykus tvarkyti ne lotyniškai, bet „gimtąja prancūzų kalba“. Nežiūrint to, iki 1789 m. Didžiosios revoliucijos prancūzų kalba dominuojančias pozicijas išsikovojo tik Paryžiuje, o provincija ir toliau kalbėjo bretoniškai, kataloniškai, oksitanietiškai, korsikietiškai, baskiškai, itališkai, vokiškai… . Revoliucija padėtį pakeitė. Revoliucionieriai vietines kalbas laikė separatizmo ir federalizmo lizdais. Todėl nuo 1793-ųjų Prancūzijos valdiškose mokyklose įvedė mokymą prancūzų kalba. Nuo 1881-ųjų Prancūzijoje įvestas ir privalomas nemokamas pasaulietinis mokymas prancūzų kalba. Taip Prancūzija tapo kultūriškai suvienyta. Ši nuostata Prancūzijos konstitucijoje įtvirtinta ir šiandien, kur 2§ pasakyta, kad „Respublikos kalba yra prancūzų kalba“.

Tuo tarpu mūsų Lietuvoje reikalai istoriškai klosėsi kitaip.

Absoliuti dauguma senosios aristokratinės LDK istorinių šaltinių šimtmečiais buvo rašomi svetimomis kalbomis. Svetimomis kalbomis kalbėjo LDK elitas. Svetimomis kalbomis buvo organizuotas ir valstybinis-administracinis gyvenimas: iki 1696 m. vidaus raštvedyba vyko senąja rusų-rusėnų kalba, vėliau – lenkų kalba. Karaliaus Stepono Batoro 1579 m. įkurtame Vilniaus universitete iki pat XX a. vidurio, t.y. iki 1940 m. pavasario semestro lietuvių kalba niekada nebuvo dėstomoji kalba. Ir niekada iki tol moderniąja prasme čia nebuvo ugdomas lietuviškas patriotizmas. Deja, bet panaši padėtis klostėsi ir žemesnėse švietimo grandyse.  XVIII a. pab. Lietuvą aneksavusi, o XIX a. viduryje užsimojusi ją dar ir rusifikuoti Rusijos imperija Lietuvoje didžiąja dalimi susidūrė ne su lietuviška švietimo sistema, bet su lenkiška… Todėl ir Sank-Peterburge Lietuvai sukurta politinė programa vadinosi „Lenkiškų pradų panaikinimo“ ir „Rusiškų pradų atkūrimo“, kurios tikslas buvo išmokyti lietuvius skaityti ir rašyti kirilica. Taip dėl mūsų politinio elito vištakumo ir didžiųjų kaimynų kultūrinės konkurencijos Lietuva XIX a. viduryje vos neprarado savo istorinės tapatybės ir buvo priversta kurti vadinamąją „vargo mokyklą“ bei pradėti knygnešių epochą. Žemaičių Vyskupo Motiejaus Valančiaus užkurta ir Rytprūsiuose paleista knygnešystės mašina pasirodė stipresnė už carinę imperiją ir lietuvių tauta atsitraukė nuo civilizacinės bedugnės krašto.

XIX šimtmetis beveik visai Europai buvo galios, kultūros ir civilizacinio klestėjimo amžius. Tačiau tik ne Lietuvai. Tuo metu, kada anglai ir prancūzai, rusai, vokiečiai ir lenkai kūrė savo klasikinę literatūrą, formavo bendrines nacionalines kalbas, Lietuva iš esmės išliko nebyli, beraštė ir pasauliui nežinoma. XIX a. Europos literatūriniai korifėjai – prancūzų Stendalis, Balzakas ir Diuma, britų Baironas ir Dikensas, rusų Puškinas ir Dostojevskis, lenkų  Słowackis ir Sienkiewiczius analogų Lietuvoje neturi. Mūsų Antanas Baranauskas kito kalibro, o Maironis, Vaižgantas, Krėvė ar Vienuolis jau labiau XX nei  XIX a. žmonės.

Tačiau jų pasirodymas ir išėjimas į tautą su savo lietuviška kūryba lietuvių kalba istoriškai buvo lemtingas. Be jų neturėtume nei Vasario 16-osios Nepriklausomybės Nutarimo nei nacionalinio valstybingumo šiandien. Vienok lietuvių kalbos išsilaisvinimas iš antraplanio – podukrai skirto vaidmens nebuvo lengvas ir po Lietuvos Respublikos įkūrimo 1918–1920 m. Dėl prasidėjusio Nepriklausomybės karo, pirmosiose trijose laikinosiose Lietuvos konstitucijose parašytose lietuviškai  apie lietuvių kalbos statusą nebuvo kalbama. Tik 1922 m. rugpjūtį priimtoje nuolatinėje Respublikos Konstitucijoje lietuvių kalbai buvo suteiktas valstybinės kalbos statusas. Taip pirmą kartą ilgaamžėje Lietuvos valstybės istorijoje titulinė tauta paskelbė apie savo kalbos politinį ir juridinį statusą. Tai buvo pakartota 1928 ir 1938 metų konstitucijose.

Tačiau lietuvių kalbos pripažinimas konstitucine vertybe dar nereiškė, kad lietuvių kalba iškart tapo dominuojanti.  Anaiptol. Bendrinės lietuvių kalbos – gramatikos ir leksikos – iš esmės nebuvo. Ją dar reikėjo sukurti. Lygiai, kaip ir nacionalinio švietimo sistemą: nuo pradinės mokyklos kaime iki universiteto laikinojoje sostinėje. Sudėtinga edukacinė-kalbinė situacija buvo ir visuomenėje. Apie pusę visuomenės buvo beraščiai ar mažaraščiai. Kovodama su neraštingumu 1928 m. Lietuvos vyriausybė pradinį mokymą padarė privalomu. Tačiau padėtis taisėsi lėtai – beveik per visą tarpukarį Lietuvos kariuomenėje veikė lietuvių kalbos kursai. Kad kareiviai pramokę skaityti-rašyti galėtų iškalti karinį statutą, mokytis taktikos ir vykdyti komandas. Kaip sudėtingai lietuvių kalbai teko atsikovoti titulines pozicijas puikiai rodo laikinosios sostinės fenomenas: Kauno miesto Taryboje posėdžiai iki 1927 m. vasaros vyko rusų kalba…

Puikus lietuvių kalbos tapsmo valstybine kalba liudininkas tarpukario metais yra administraciniai dokumentai, kurie gali būti laikomi kiekvienos valstybės savotiška kraujotaka. Kadangi lietuvių bendrinė kalba tuomet dar tik formavosi, todėl dokumentų kalba, gramatika ir stilius labai skyrėsi. Kiekvienas valstybės pareigūnas, tarnautojas, diplomatas ar kariškis iš esmės rašė taip, kaip mokėjo ar kaip jam atrodė reikalinga ir teisinga. Pirmi norminiai aktai daugmaž reglamentuonatys rašybą ministerijų, departamentų ar savivaldos kanceliarijose pasirodė tik XX a. trečio dešimtmečio antroje pusėje. Todėl modernaus lietuviško valstybingumo aušroje sukurtus dokumentus šiandieniniam žmogui sunkoka skaityti. O kai kuriais atvejais sunku suvokti ir juose plėtojamas mintis, idėjas, jų logiką. Tokia yra istorinė kaina, kai tauta ir valstybė neturi bendrinės kalbos.

Tačiau nuo XX a. trečio dešimtmečio pabaigos bendrinė lietuvių kalba formuojasi sparčiau: vienodėja gramatika ir skyryba, tobulėja skirtingų autorių stilius. Kaip Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvoje modernėjo, lietuvėjo lietuvių kalba paminėsiu tik du pavyzdžius: 1938–1939 m. iš oficialių dokumentų sąvoką „ministeris“ išstumia savoka „ministras“, o terminą „Sovietų Sąjungą“ palaipsniui keičia „Tarybų Sąjunga“.

Deja, 1940 m. vasarą TSRS įvykdyta Lietuvos Respublikos okupacija ir aneksija daugelį procesų sustabdė arba pristabdė. Pirmiausia lietuvių kalba Lietuvoje vėl neteko valstybinės kalbos statuso. Politiniais sumetimais ji buvo pastumta į antraplanį vaidmenį su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tačiau dėka nepriklausomybės metais įvykdyto kultūrinio šuolio, išaugusio pilietinio sąmoningumo ir sustiprėjusios nacionalinės tapatybės, sovietmečiu Lietuva gilesnės rusifikacijos išvengė.

Nors valstybinės kalbos juridinis statusas buvo prarastas, tačiau visa švietimo sistema iš esmės išliko lietuviška. O Respublikos administraciniame aparate gilesnė lietuvių-rusų dvikalbystė plačiau išplito tik regionuose, kurie Pirmosios Respublikos metais etnopolitiškai išliko problemiški. T.y. pietryčių Lietuvoje (Vilniaus krašte) ir 1923–1924 m. prie Lietuvos prijungtoje Mažosios Lietuvos dalyje, vadinamajame Klaipėdos krašte. Čia dar svarbu pabrėžti, kad tarpukario metais visos mūsų vyriausybės rūpinosi lietuvininkais, jų kalbos ir tautinių interesų gynimu Mažojoje Lietuvoje už Nemuno-Skirvytės linijos – Tilėžėje, Ragainėje ir kituose Vokietijai likusiuose baltiškos kilmės  miesteliuose. Šią svarbią tradiciją lietuvių inteligentija atsargiai tęsė ir LTSR metais.

Iš esmės su tokiu lingvistiniu-etnokultūriniu bagažu Lietuva 1990-aisiais atkūrė nepriklausomybę, o 2004-aisiais įstojo į Europos Sąjungą. Globalios sąjungos sprendžia globalias problemas. Naivu būtų laukti, kad istoriškai unikalios lietuvių kalbos saugojimo ir plėtros reikalais užsiimtų Briuselis ar kiti globalūs didžiosios poltikos centrai. Tai tik lietuvių reikalas. Dar naiviau būtų bandyti gyvą kalbą subordinuoti tam tikrų institutų valdžiai. Sukišti ją tik į biurokratinį taisyklių maišą. Kiek Lietuva augs demografiškai ir augins lietuvių kalbos vartotojų skaičių; kiek ji bus stipri, turtinga ir inovatyvi kultūriškai, kiek ji kurs unikalią literatūrą, teatrą ir kiną, tiek lietuvių kalba kitoms tautoms bus unikalių žinių, pažinimo ir patirčių aukso puodas. Tiek lietuvių kalba bus gyvybinga ir net ekspansyvi.

Tai, kad lietuviai viduramžiais nesukūrė  savo tikros lietuviškos imperijos kalta buvo ne valstybės teritorija ir ne kaimynai, o lietuvių elitas lietuvių kalbą ilgus šimtmečius palikęs be lietuviškos abėcėlės. Tauta be abėcėlės ir lietuviškų poterių negalėjo kultūriškai užkariauti erdvių iki Juodosios jūros. Pilį Slucke ar rūmus Kijeve buvo pastatyti lengviau nei ten gyvenusius vietinius išmokyti lietuviškai. XVI a. svetimomis kalbomis rašydami Statutus ir Lietuvos Metriką lietuviai siekė būti modernūs. Panašiai, kaip šiandien rašydami iškabas angliškai, trumpindami pavardes ar atsisakydami jų sisteminio unikalumo.

Britų premjeras Winstonas Churchillis yra pasakęs, kad kvailybė kaip kraujo grupė: su ja gimstame ir jokie universitetai nepajėgūs jos įveikti. Tačiau modernybė nėra nei kvailybė nei kraujo grupė. Ji nereikalauja iš mūsų atsisakyti gimtosios kalbos. Net jei gyvename demokratinė valstybėje ir turime laisvą valią rinktis.

Dr. Algimantas Kasparavičius

Lietuvos istorijos institutas

Nuotr. autorė Karolina Pansevič