Aleksandras Dobryninas: mėgau matematiką, bet susipažinau su Arvydu Šliogeriu…

Žymus Lietuvos kriminologas, kurio darbai vertinami ir tarptautinėje erdvėje, profesorius Aleksandras Dobryninas gegužės 10 d. atšventė 70 metų jubiliejų. Simboliška, kad ši svarbi gyvenimo sukaktis sutapo su ne mažiau reikšmingu profesiniu jubiliejumi. Prieš 25 metus Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete pradėtos vykdyti kriminologijos studijos, kurias inicijavo prof. A. Dobryninas. Ketvirčio amžiaus sukaktis žymi kriminologijos kaip mokslo, visapusiškai analizuojančio nusikaltimus ir jų priežasčių ieškančio visuomenės socialinėje struktūroje, pradžią Lietuvoje. Svarbių sukakčių proga – pokalbis su prof. A. Dobryninu apie kriminologiją ir gyvenimą.

Beata Baublinskienė, VU Filosofijos fakultetas

Pokalbio video įrašas: https://youtu.be/lpt5qHTHCAU

Prieš 25 metus Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete buvo pradėta dėstyti kriminologija. Jūs laikomas šitų studijų pradininku. Kas paskatino tokiam žingsniui?

Viskas prasidėjo nuo to, kad vos atgavus Lietuvos nepriklausomybę Filosofijos fakultete lankėsi sociologė iš Kanados Maeve McMahon. Ji atvyko pagal vieną iš programų, inicijuotų Vakarų universitetų ir nevyriausybinių organizacijų, skirtų padėti mums dėstyti sociologiją ir kriminologiją. Reikėtų prisiminti, kad socialiniai mokslai Nepriklausomybės pradžioje buvo embrioninėje stadijoje, nes sovietiniais laikais jie tapo stipriai ideologizuoti.

Aš pats domėjausi kriminologija jau pakankamą laiko tarpą, buvau paskelbęs publikacijų, bet kai pradėjau dėstyti Vilniaus universitete, mano profilis buvo labiau filosofinis nei kriminologinis. Apskritai tuo metu kriminologija buvo dėstoma VU Teisės fakultete ir kitose teisės mokyklose.

Kai susipažinome su Maeve, ji kartą manęs paklausė, kodėl nedėstau kriminologijos. Atsakiau, kad kriminologija, mažų mažiausiai Europoje, laikoma labiau baudžiamosios teisės atšaka ir paprastai dėstoma teisės fakultetuose. Ji labai nustebo: „Aš esu sociologė, bet dėstau kriminologiją. Tavo požiūris yra šiek tiek senamadiškas – pernelyg europietiškas.“ Ji papasakojo, kad Toronto universitete veikia tarpdalykinis Kriminologijos studijų centras, kuriame dirba ne tik teisininkai, bet ir sociologai, psichologai, ekonomistai.

Tai mane paskatino susimąstyti. Be to, Filosofijos fakulteto vadovybė norėjo stiprinti socialinius mokslus. Su šiandien pripažintais mokslininkais Arūnu Poviliūnu, Zenonu Norkumi, Algimantu Valantiejumi, Laima Žilinskiene sudarėme branduolį, kuris pradėjo kurti Socialinės teorijos katedrą, o ją įkūrus galima buvo pradėti ir kriminologijos kursus, derinti kriminologinius tyrimus su Filosofijos fakulteto studijų programa. Kriminologija, besiremianti sociologiniu požiūriu, tapo patraukli studentams. Taip ir startavome.

Mūsų unikalumas buvo tas, kad pradėjome kriminologiją dėstyti Filosofijos fakultete. Tiek Lietuvoje, tiek Europoje tai buvo nei girdėta, nei regėta.

Kita vertus, išorinė situacija taip pat skatino permąstyti, kas yra kriminologija. Priminsiu, kad tais laikais kriminogeninė situacija Lietuvoje buvo labai sudėtinga.

„Klausykite, drebėkite ir džiaukitės, kad tai nutiko ne jums!“

Jūs kalbate apie 1990-uosius?

Taip, tai buvo pereinamasis laikotarpis iš senos politinės ir ekonominės sistemos prie naujos, demokratinės sistemos. Bene visose posovietinėse šalyse buvo labai išaugę nusikaltimai. O viešose diskusijose siūlomi sprendimai buvo ne patys geriausi. Pamenu, kai 1993 m. buvo nužudytas žinomas Lietuvos žurnalistas Vitas Lingys, kilo visuotinis sujudimas: buvo klausiama, kas pas mus darosi, kiek dar kriminalinis pasaulis diktuos savo sąlygas ir pan. Vienas politikas, beje, irgi atėjęs iš akademinio pasaulio, viešai kalbėjo, kad vardan demokratijos turime pažaboti demokratiją. Kitaip tariant, esame dar mažiukai, mums per anksti džiaugtis demokratijos vaisiais, reikia griežtos rankos.

Kriminalinius įvykius populiarino ir žiniasklaida – apie juos nuolat rašė laikraščiai, medijos transliavo, kas vyksta vadinamajame kriminaliniame fronte. Prisimenu net vienos radijo laidos anonsą: „Klausykite, drebėkite ir džiaukitės, kad tai nutiko ne jums!“

Supratau, kad kažkas yra negerai, kad keisti visuomenės mąstymą yra ir kriminologų reikalas, kad mums trūksta kriminologinės kompetencijos suprasti socialinius procesus. Spręsti tik iš baudžiamosios teisės perspektyvos – yra veika, yra bausmė – nepakanka: vadinamieji kriminogeniniai procesai yra sudėtingi ir jų analizei reikia profesionalų. Su kolegomis pradėjome mąstyti, kad reikia pradėti kompleksines studijas ir plėtoti kriminologiją Lietuvoje ne kaip baudžiamosios teisės atšaką, bet kaip tarpdalykinį mokslą, kuriame analizuoti reiškinius kviečiami ekspertai ne tik iš teisės, bet ir psichologijos, sociologijos ir kitų mokslų sričių. Taigi pokyčiai turėjo vykti ir moksle, kuris turėjo įvertinti visuomenės virsmus ir paaiškinti, kaip reaguoti, bei pagelbėti visuomenei pereiti pakankamai sudėtingą ir pavojingą laikotarpį.

1999 m. buvo įsteigtos Sociologijos ir kriminologijos magistro studijos bei lygiagrečiai – Psichologijos ir kriminologijos magistras. Psichologai vėliau padarė pauzę, nutarę, kad jiems reikia dar pasiruošti, o mes tęsėme studijas ir 2006 m. gavome galimybę gana fundamentaliai jas išplėsti. Laimėjome paramą iš Europos socialinio fondo programai „Tarpdalykinės ir tarpinstitucinės kriminologijos studijos Vilniaus universitete“, kurią vykdėme su baudžiamosios teisės ekspertais iš Teisės fakulteto ir Teisės instituto bei mūsų fakulteto psichologais. Mums labai padėjo kolegų iš užsienio universitetų parama, vykome į stažuotes, ypač svarbi buvo Šiaurės Amerikos, Skandinavijos bei Vokietijos universitetų ir mokslinių institutų pagalba. Tai buvo unikalus Europos kontekste projektas, kuris sustiprino ir galutinai institucionalizavo kriminologines studijas Vilniaus universitete.

Paminėjote, kad 1990-aisiais buvo sudėtinga kriminogeninė situacija. O kokia ji yra dabar, Jūsų akimis?

Palyginus su tuo, ką mes turėjome, tai yra žemė ir dangus. Jeigu pasakysiu, kad situacija yra normali, manęs nesupras nusikaltimų aukos. Tačiau jei mūsų šalies statistiką palyginsime su kitų šalių rodikliais, pamatysime, kad jie nelabai skiriasi. Išlieka tam tikros probleminės zonos – tai smurtiniai nusikaltimai, nužudymai: kaip bebūtų nemalonu šitaip teigti, šioje srityje viršijame europinį vidurkį, bet tendencijos vis dėlto mažėjančios. Turime suprasti, kad nusikaltimai – tai savotiškas ženklas arba žinutė visuomenei, kad kažkas yra negerai su socialine struktūra arba tam tikrais sociokultūriniais dalykais. Kriminogeninė informacija labai svarbi būtent šiuo požiūriu: ne todėl, kad turėtume, kaip buvo teigiama minėtoje radijo reklamoje, drebėti iš baimės ir džiaugtis, kad tai ne mūsų problema, bet tam, kad galėtume gerinti mūsų gyvenimą.

Į filosofiją – paskui Arvydą Šliogerį, į kriminologiją – paskui Jurijų Bluvšteiną

Papasakokite apie save. 1977 m. baigėte Vilniaus universiteto Matematikos ir mechanikos fakultetą, 1985 m. apgynėte humanitarinių mokslų daktaro disertaciją filosofijos srityje, o 2005 m. tapote socialinių mokslų daktaru sociologijos srityje (praėjote habilitacijos procedūrą). Kaip iš matematikos pasukote į filosofiją, o galiausiai – į kriminologiją?

Man labai patiko studijuoti matematiką, bet nutiko taip, kad susipažinau su vienu jaunu dėstytoju, kurio vardas ir pavardė – Arvydas Šliogeris. Ir jis suviliojo filosofija. Jis turėjo tokį talentą – suvilioti metafizikai. Pradėjome su juo bendrauti. Tais laikais universitetuose dėstoma filosofija buvo labai neįdomi, ir vieną kartą jis man nepedagogiškai pasakė: „Aš suprantu, kad visas tas istorinis materializmas tau visiškai neįdomus. Sudarykime sandėrį – tu man parašai studentišką mokslinį straipsnį apie tai, kas tau įdomu, perskaitai jį studentų konferencijoje, o aš tai užskaitau kaip egzaminą.“

Aš parašiau straipsnį, kuris, beje, buvo apie dirbtinį intelektą. Kaip matematikas domėjausi šia problematika, nes apie ją jau buvo kalbama pakankamai senai: kas yra dirbtinis intelektas, ar jis gali pakeisti žmogišką intelektą ir pan. Taip pradėjome bendrauti su Arvydu Šliogeriu.

O toliau prasidėjo tai, kas vadinama „multitaskingu“. Labai gerai baigęs matematikos studijas turėjau galimybę pasirinkti būsimą darbo vietų. Pasirinkau Teismo ekspertizės institutą, kur veikė Kibernetinių tyrimų laboratorija. Mano pirmosios publikacijos buvo susijusios su matematikos taikymu kriminalistikoje. Teismo ekspertizės institute susipažinau su kriminologais. Su Vidaus reikalų ministerijos ekspertais dalyvavau kuriant pirmą nepriklausomą nuo Maskvos teismų statistikos apdorojimo sistemą. Bet galiausiai vis tiek grįžau į filosofiją: baigiau filosofijos aspirantūrą Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, tapau mokslo daktaru filosofijos srityje.

Vilniaus universitete pradėjau dėstyti kaip filosofas. Bet 1990 m. su kitu mokslininku, kuris mane faktiškai atvedė į kriminologiją, profesoriumi Jurijumi Bluvšteinu išleidome knygą „Kriminologijos pagrindimas: loginiai ir filosofiniai aspektai“. Tai buvo visiškai naujas posūkis kriminologijoje, kuris nieko bendro neturėjo su tradicinės sovietinės kriminologijos nuostatomis. Pabandėme pažvelgti į kriminologiją iš šiuolaikinės sociologinės perspektyvos. Taigi buvau, kaip dabar mėgstama sakyti, tarpdalykiškas.

Kodėl apskritai susidomėjote kriminologija?

Žinote, pamenu studijuodamas matematiką knygyne pamačiau dvi knygas. Viena buvo Georgo Hegelio „Logikos mokslas“ – pavarčiau, pasakiau: „Niekada!“ Kita knyga buvo „Tarybinė kriminologija“ – pavarčiau, pasakiau: „Siaubas, kaip tai įmanoma?..“ Paskui sužinojau, kad Michelis Foucault irgi kadaise vartė senas kriminologijos knygas ir sakė: „Dieve, koks nuobodus mokslas!“ Man, kaip matematikui, ir filosofija, ir kriminologija buvo visiškai ne tie mokslai, dėl kurių dėčiau pastangas.

Bet lemiamą įtaką padarė žmonės, kuriuos pavadinčiau savo mokytojais. Nors jie nebuvo mokytojai ta prasme, kad disciplinuotų mąstyti taip, kaip jie. Tai buvo labiau draugai, padėję man kai ką suprasti, išmokę mąstyti, ypač tai pasakytina apie Arvydą Šliogerį, kuris iš tikrųjų mane išmokė matyti dalykus, kurių galbūt anksčiau nebūčiau pastebėjęs. Profesorius Bluvšteinas man parodė, kad kriminologija yra labai įdomus mokslas, kad jame yra problemų, kurias verta nagrinėti, ir kad buvo didžiulė klaida suvesti visą mokslą, visą kriminologiją tik iki baudžiamojo teisingumo.

Kiek kainuoja nusikaltimas

O iš tiesų – kas yra kriminologija?

Kriminologija pradėjo formuotis ne kaip teisinė disciplina. Vienas iš jos pradininkų, italų intelektualas Cesare Beccaria (1738–1794) buvo ekonomistas labiau nei teisininkas, be to, buvo filosofas ir matematikas. Ne taip seniai Nobelio premijos laureatas, JAV ekonomistas ir sociologas Gary Beckeris, suformavęs savitą Racionalaus pasirinkimo kriminologijos teoriją, atsiimdamas premiją ypatingai pabrėžė ekonominius nusikaltimų aspektus ir Cesare Beccaria reikšmę. Pasak Beckerio, verta paskaičiuoti, kiek visuomenei kainuoja nusikaltimai ir teisės pažeidėjų baudimas. Kadangi neturime neriboto kiekio lėšų, privalome surasti strategijas, kurios apsaugotų visuomenę ir tam tikra prasme kompensuotų nuostolius, bet ir nešvaistytų lešų. 

Kitas mokslinės kriminologijos klasikas Cesare Lombroso (1835–1909) buvo medikas, jis nusikaltimus analizavo iš biologinės perspektyvos. Pačią sąvoką 19 a. pabaigoje įvedė į vartoseną italų teisininkas Raffaele Garofalo (1852–1934), bet jau tada buvo suvokiama, kad kriminologija – tai mokslas, greta teisinio pagrindo turintis remtis ir psichologijos bei sociologijos žiniomis, integruotomis į mūsų supratimą apie vadinamąjį kriminalinį pasaulį.

Tiesą sakant, gali būti labai įvairių samprotavimų apie tai, kas yra kriminologija. Antai, šiuolaikinės kritinės arba kultūrinės kriminologijos atstovas Jockas Youngas kriminologijoje taikomus matematinius modelius ironiškai vadina „vudu kriminologija“, kai pagal lėlę bandoma sužinoti, kaip atrodo realus gyvas žmogus. Pasak jo, verta tyrinėti gyvą žmogų, t. y., apie nusikaltimus kalbėti ne kaip apie duotybę, bet kaip konkretų kultūrinį konstruktą.

Baltųjų apykaklių nusikaltimai Amerikoje ir moralinė panika Lietuvoje

Kodėl kriminologija ir jos specialistai yra reikalingi visuomenei?

Žinojimas mus geriau apsaugo, nei nežinojimas. Yra daug pavyzdžių, kai nežinojimas ne tik nepadėjo spręsti kriminogeninio pobūdžio problemų, bet buvo neefektyvus, švaistant pinigus neveiksmingiems dalykams. Galiu paminėti Amerikos kriminologą Edwiną Sutherlandą ir jo kadaise skandalą sukėlusią knygą „Baltųjų apykaklių nusikaltimai“ („White Collar Crime“, 1948). Jis klausė, ką mes tiriame – gatvės nusikaltimus („blue collar crime“), įvykdytus darbininkų ar žemesnių sluoksnių atstovų? O ar korporacijų veikla visuomet yra teisėta ir naudinga ne tik joms, bet ir visuomenei? Jis išanalizavo 500 Amerikos institucijų ir firmų ir priėjo prie išvados, kad būtent jose įvykdomi pavojingiausi nusikaltimai. Po knygos pasirodymo baudžiamosios teisės atstovai apkaltino Sutherlandą, kuris buvo sociologas, baudžiamosios teisės neišmanymu, kad tai, ką jis tyrinėja, niekur nėra įvardinta kaip nusikalstama veika. Sutherlandas atsikirto, kad nusikaltimai yra sociologinė sąvoka, o jei baudžiamosios teisės atstovai visuomenei pavojingų dalykų ir procesų, t. y., faktiškų nusikaltimų, nekriminalizuoja, kyla klausimas, kodėl. Tuomet jis buvo apkaltintas visais būtais ir nebūtais dalykais: kad yra valstybės priešas, komunistinis agentas, nekenčia kapitalistinės visuomenės ir t. t. Bet po 20 metų viskas, ką jis rašė, buvo pripažinta. Šiandien garbingiausias JAV apdovanojimas kriminologijos srityje yra Sutherlando premija. Čia tik vienas iš pavyzdžių, kaip mes galime švaistyti energiją ir išteklius, sprendžiant vienas problemas, bet ignoruojant kitas.

Iš Lietuvos aktualijų mes galime prisiminti neseną Kedžio istoriją – vadinamą pedofilijos bylą. Kiek buvo triukšmo ir kaltinimų: kriminologijoje tokie reiškiniai turi savo pavadinimą – moralinė panika, ją apibrėžė britų sociologas Stanley Cohenas (beje, jo tėvai buvo iš Lietuvos). Tai reiškinys, kai dėl medijų įtakos ir susidomėjimo tam tikrais įvykiais visuomenė pradeda labai jautriai ir perdėtai į juos reaguoti. Tuomet prasideda, kaip sako kitas kriminologas, Jockas Youngas, amplifikacija (eskalavimas). Iš pradžių skaitytojai arba žiūrovai pamato tai, ką rodo arba rašo žurnalistai. Tada jie pradeda spausti politikus: kas čia vyksta, kodėl nereaguojama, kokia neteisybė ir pan. Politikams rūpi išlaikyti savo poziciją, pavyzdžiui, parlamente ir jie pradeda spausti teisėsaugą. Nors reali situacija galbūt nėra tokia sudėtinga, kaip atrodo iš šono, teisėsauga supranta, kad, jeigu nereaguos, politikai neskirs finansavimo. Galiausiai amplifikacijos efektas lemia, kad problema pradedama spręsti vien persekiojimo ir baudžiamosiomis priemonėmis, kurios problemos neišsprendžia, o galbūt net dar labiau ją pagilina. Be to, iššvaistoma daug moralinių, politinių, ekonominių ir organizacinių išteklių, valstybės institucijos pradeda veikti ne pagal tai, ką privalo daryti, bet pagal tai, ko tuo metu reikalauja viena arba kita socialinė grupė. Valdymas išbalansuojamas ir galiausiai prieinama prie situacijos, kai neįmanoma priimti sprendimo.

„Reikia analitiškai mąstančių praktikų“

Kriminologijos studijos VU Filosofijos fakultete perėjo įvairius etapus, pradedant nuo magistro studijų steigimo 1999 m. Nuo 2017 m. vykdomos bakalauro studijos, o šiuo metu su trimis užsienio universitetais kuriama tarptautinė magistro programa, susijusi su transnacionaliniais nusikaltimais. Kodėl buvo nuspręsta ją kurti? Kuo ji bus ypatinga?

Jau prieš 10–15 metų Lietuvoje pradėjome susidurti su tam tikromis problemos, susijusiomis su vadinamąja atvira erdve žmonių mobilumui. Turime suprasti, kad mobilumas gali pasitarnauti ne tik teigiamiems tikslams, bet ir – kartais žymiai efektyviau – kriminaliniam pasauliui.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Nyderlandų kriminologai paprašė pagalbos dėl kai kurių Lietuvos piliečių, mat nepaisant to, kad esame Europos Sąjunga, skirtingų valstybių jurisdikcijos nėra visiškai atviros kitoms jurisdikcijoms ir teisėsaugos veiksmams. Vėliau turėjome kelis bendrus projektus, o per COVID pandemiją dar didesne grupe tyrėme pandemijos poveikį kriminogeniniams procesams Europoje, išleidome knygą („COVID-19, Society and Crime in Europe“, red. D. Siegel, A. Dobryninas, S. Becucci, išleido „Springer“, 2022). 

Visa tai leido suprasti, kad mums reikia ruošti ekspertus, kurie ne reaguotų iš paskos, kai jau kažkas nutiko, bet galėtų numatyti galimas grėsmes. Pavyzdžiui, apie imigraciją ir pasekmes mūsų saugumui kriminologai iš Amerikos kalbėjo dar prie 15 metų, kai mes apie tai net nebuvome susimąstę.

Šios studijos planuojamos ne tiek studentams, kiek praktikams, kurie analizuoja arba ketina analizuoti situaciją. Mes matome, kad šiuolaikinei teisėsaugai vis labiau reikia analitiškai mąstančių praktikų, kurie geba mąstyti strategiškai ne vien savo institucijos arba jurisdikcijos rėmuose ir kurti tarptautinius bendradarbiavimo tinklus, padedančius operatyviai reaguoti į tradicinius ir naujus iššūkius saugumui. Programa orientuota į „executive master of science“. Mums tai dar neįprastas profilis. Ją kuria keturių valstybių atstovai: be mūsų – Nyderlandų, Portugalijos ir Lenkijos universitetų mokslininkai.

Numatėme keturis studijų blokus. Pirmasis yra korupcijos ir finansinių nusikaltimų blokas. Utrechto universitetas ruošia bloką, skirtą ekologiniams nusikaltimams arba nusikaltimams prieš gamtą. Varšuvos universitetas ruošia bloką, susijusį su migracija, o ketvirtas blokas bus skirtas tam, kas šiandien yra be galo populiaru ir tiek pat pavojinga, – tai vadinamieji elektroniniai nusikaltimai; jį rengs Porto universitetas.

Šiuo metu esame pradinėje programos kūrimo stadijoje, metams gavome „Erasmus Mundus“ finansavimą parengti programos struktūrą. Toliau laukia kiti etapai. 

Stiprybė – įvairovėje

Kokių studentų laukiate kriminologijos studijose?

Kaip ir kiekvienas dėstytojas noriu, kad ateitų gabūs, darbštūs, atkaklūs, geranoriški studentai. Į kriminologiją ateina žmonės dar ir su padidintu teisingumo pojūčiu ir noru suprasti, ką mes galime padaryti, kaip prisidėti, kad mūsų gyvenimas būtų tas tikras žmogiškas gyvenimas ir kad mes netyčia nepajudėtume į kitą, tamsiąją gyvenimo pusę. Pas mus ateina studentai, kurie turi tokį pašaukimą. Tikiuosi, dauguma jų yra patenkinti studijomis. Bet kiekvienas iš mūsų dėstytojų, kiekvienas iš mano kolegų turi savo kriminologijos profilį ir supratimą: profilis, kuris yra artimas man, nebūtinai yra vienintelis įmanomas. Mūsų, kriminologų, bendruomenė tuo ir puiki, kad, viena vertus, esame kartu, bet, kita vertus, esame skirtingi. Tai mūsų privalumas ir mes stengiamės išlaikyti įvairovę ir geranoriškumą tiek tarp kolegų, tiek tarp dėstytojų ir studentų.