Aktorė, nebijanti būti aktore

Eglė Mikulionytė Turino kino muziejuje, 2024. Asmeninio archyvo nuotr.

Kelios dešimtys ryškiausių aktorės Eglės Mikulionytės vaidmenų kūrė XX a. pabaigos–XXI a. pradžios Lietuvos teatro istoriją, garsindami mūsų teatrą: ji vaidino ir vaidina Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Nacionaliniame Kauno dramos teatre, OKT, Vilniaus Mažajame teatre ir kituose. Yra aktorių, kurių niekada niekas nesugebės pakeisti. Tokia nepakeičiama – Eglė Mikulionytė. Ji savita ir autentiška iki pašaknų, jos netipiškas grožis ir plastika išsiskiria visame Lietuvos aktorinio meno peizaže. Gyvenime ji niekuo pernelyg neišsiskiria – gal tik paprastumu ir nestandartine mąstysena, o scenoje ji – stipri, tvirta ir tikra, sunku ją atpažinti, o jos vaidmenys tokie skirtingi, kad lengva suabejoti, ar juos sukūrė ta pati artistė. Tai aktorė, nebijanti būti aktore. Ji kiekvieną kartą atrodo kitaip, neatpažįstamai, ir tik ilgainiui iš jos judesio, kalbos, mimikos pradedi jausti, jog tai ta pati Mikulionytė. Jos laikysena, akys, atviras veidas jautriai atspindi kintančias kuriamų personažų būsenas.

Eglė Mikulionytė visais gyvenimo atvejais bus vadinama menininke. Tai neeilinio talento artistė, kuri savo vaidmenis didžiąja dalimi kuria pati. Jos talentas išryškėjo 1991 metais, kada baletiškais šuoliais ir išskirtine veido išraiška ji sukūrė pamišusios balerinos vaidmenį improvizaciniame Jono Vaitkaus studentų spektaklyje „Dar kartą apie tą patį“. Tokį unikalų artistinį grožį aktorė išsaugojo iki šiol.

Mikulionytę sudėtingiems vaidmenims rinkosi geriausi Lietuvos režisieriai: Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Jonas Jurašas, Rimas Tuminas, Cezaris Graužinis ir kiti. Mikulionytei būdingas gebėjimas persikūnyti, didžiulis emocijų spektras, subtili plastika. Reta aktorė, sulaukusi brandaus amžiaus, gali pasididžiuoti tokia prasminga moteriškų portretų galerija, kaip Mikulionytė.

Eglė Mikulionytė gyvenime – nenusakoma, naivumu, intuicija, humoru nepakeičiama, visada be pudros. Šitas žmogiškas grožis ir paprastumas scenoje virsta įtempta styga, kuri kaskart skamba vis kitais, bet visą laiką iki pat žiūrovo širdies gelmių prasiskverbiančiais garsais.

Su aktore Egle Mikulionyte kalbamės apie jos gyvenimo ir kūrybos kelią.

Esi atviriausia ir paslaptingiausia aktorė. Visa savo esybe gyveni teatro vaidmenyse. Per Adventą gimusi, nuolat ieškanti tiesos, gal galėtum pratęsti nemirtingąjį Dantę: „Per vidurį gyvenimo kelionės / aš pakliuvau į baisiai tamsią girią, ir pamečiau aš tiesų kelią.“ (Išvertė Sigitas Geda). Kokiame kelyje esi šiandien?

Prieš porą metų, būdama Peru, pamačiau ženklą, kuriame pažymėta, kad penkiasdešimt metų yra riba, po kurios kelias tęsiasi į kitą pusę. Ši metafizika labai stipriai atsiskleidė būtent Peru. Ten būnant labai gerai supratau, kas tai yra pusamžis. O tuose kraštuose labai tiesiai apie tai išreikšta. Tai – ėjimas anapus. Viskas labai konkretu. Mes dar idealizuojame viską, bandome suvokti, o ten jau aišku, kur eini ir turi eiti.

O tai suvokus, koks gyvenimas prasidėjo?

Atsivėrė labai daug grožio. Gyvenimo metafizika man labai stipriai atsiskleidė būtent Peru. Į Peru skridau jau žinodama, kad Kęstutis (Kęstutis Marčiulynas – 1961–2022, teatro režisierius ir aktorius, budistų vienuolis – nuo 2001 – Bo Haeng) miręs. Jis mane ir „ištempė“. Aš nenorėjau niekur skristi, nes po pirmos kelionės į Korėją, kur dar keliavome su Kęstučiu, po ilgų lipimų į įvairias kalnų šventyklas, kuriose jis kaip vienuolis kažkada lankėsi, skridau į Peru. Nors iki tol labai ilgai užsiėmiau meditacija, mokiausi teisingo kvėpavimo, lipdama į Vaivorykštės kalną (arba Vinicunca) vos nenumiriau, kol galų gale supratau, kad kalnas išmokė mane kvėpuoti. Mirus Kęstučiui, vėl skridau į Korėją, lipau į kalną, kur nešiau jo pelenus… Tuomet lipti buvo ypatingai sunku. Kalnas atsiskleidė visomis spalvomis, buvo labai gražu, bet dėl mano vestibulinio aparato aš vos jį įveikiau. Visą kelią vėmiau, labai sunku buvo išgyventi kalnų aukštį. Po įvairių patirčių dabartines savo sukaktis priimu kaip ėjimą į kitą pasaulį.

Ir vis dėlto, kaip šiandien jautiesi?

Paradoksas: būdami jauni, vaidiname senukus, o kai pasiekiame tą amžių, vaidiname „jauniklius“. Dabar visi mėgsta sakyti – „čia ir dabar“. Šis pasakymas pradėjo skambėti kaip keiksmažodis. Neseniai repeticijose jaunas režisierius nuolatos kartojo: „Čia ir dabar“. Mes jau seniai žinojome šitą frazę, bet tylėdavome, nesakydavome. Teatre ir jauni, vos išsižioję, sako šią frazę, ir senukai tą patį pradėjo kartoti – „čia ir dabar“. O ką tai reiškia? Reikia mąstyti apie būtį, turėti savo požiūrį, jei esi išmintingas. Jei esi strategas, žvilgsnį „meti“ penkiasdešimt metų į priekį.

Jeigu tu suvoki strategiją, tą „čia ir dabar“ naudoji projektuodamas mažiausiai trisdešimt metų į priekį. Kiek tam žmogui duota? Šimtas metų, aštuoniasdešimt šeši? Kiek žmogus trumpai begyventų, jis privalo „mesti“ žvilgsnį į priekį. Tokiu principu remiasi visas teatras, visi vaidmenys. Taip surašyta visa literatūra mokiniams, studentams, kurie mokosi teatrinio meno. Dabar scenoje net būti nesugebama, o ką jau kalbėti apie „žaibą“, kuriuo privalai praskrosti visą sceną. Dabar kad vaidina, kad vaidina, o galėtų nors truputį pabūti toje scenoje.

Dar rodos taip neseniai vaidinau Močiutę spektaklyje „Antosė ir Varnėnas“ (rež. Jonas Vaitkus, Lietuvos valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1989), strakaliojau, strakaliojau, o dabar, va, grįžau iš spektaklio „Balta drobulė“ (rež. Jonas Jurašas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2012), kur vaidinu jauną Eleną. Esu pagyvenusi, bet dar Garšvos mylimoji…

Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje gavau prizą už Beždžionės vaidmenį spektaklyje „Šuo ir beždžionė“ (rež. Priit Pedajas, OKT, 2023). Gaila, negalėjau nuvažiuoti, nes tą vakarą vaidinau spektaklyje.

Vaidinai visų pagrindinių režisierių spektakliuose – Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo, Cezario Graužinio, Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus, Jono Jurašo, Algirdo Latėno, Krystiano Lupos ir kitų. Ir visur buvai pagrindinė. Šiandien daugelis šių spektaklių laikomi lūžiniais, istoriniais. Ar pasikeitė požiūris į režisieriaus vaidmenį teatre?

Mokiausi kurse, kuriame su aktoriais kartu studijavo ir režisieriai. Režisūriniai sprendimai visada buvo iškeliami į pirmą planą. Aš pati pirmoji eidavau rodyti savo etiudus, kai dar nieks nebūdavo pasiruošęs. Vos tik Vaitkus paklausdavo, gal kas turi, aš keldavau ranką ir eidavau rodyti, nors iki galo pati sau dar nebūdavau suformulavusi konkrečių atsakymų. Eidavau ir rodydavau, rodydavau… Jau liepdavo pasėdėti, o aš vis kažką naujo prigalvodavau. Tik trečiame kurse supratau, kas yra etiudas, bet tik per savo tą lindimą. Ir dabar, kai statėme neapsakomo dramaturginio silpnumo kūrinį „Atidaryk duris“ pagal Afrikos dramaturgo Aristide’o Tarnagdos pjesę „Silmiga“ (lietuviškai – „Svetimas“, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2024), o jaunas režisierius, Gintaro Varno buvęs studentas Justinas Lingys gavo šitą „kaulą“ apsodinti mėsomis, tai mano pirmas kreipinys į šį režisierių (o aš labai mėgstu jaunus režisierius) buvo: „Duok man sprendimus, ir tada mes per savaitę sukursime spektaklį“. Taip ir buvo: kiekvieną dieną ateidavo su pasiūlymais-sprendimais, kurie ir išvedė į spektaklį. Nėra dramaturgijos, nėra verbalinio teksto, bet režisūriniai sprendimai savaip sustatė spektaklio linijas. Pradžioje mane buvo į spintą įkišę, jau buvau apsidžiaugusi, kad ten „konceptualiai“ ir prabūsiu, bet ne, kažkokiu momentu ėmė ir ištraukė.

Ar prisimeni, ar sapnuoji savo didžiuosius vaidmenis?

Aišku, kad tokių vaidmenų buvo ir yra. Gal labiausiai išskirčiau Madam Bovari. Po kiekvieno spektaklio susilaukdavau daug dėmesio, vyrai įsimylėdavo ją. Gerbėjams liepdavau nemaišyti vaidmens su manimi – aktore. Sakydavau: „Aš esu kitas asmuo – Eglutė, o ne Bovari“.

Praeitis mano – grandiozinė, labai didelė. Režisieriai, su kuriais teko dirbti, buvo ieškantys, įdomūs, išprotėję gerąja žodžio prasme. Visi norėjo meno. Galėjome susipykti, „susiloti“, bet jie ieškojo. Jie buvo sodrūs, aiškūs, iškristalizuoti, konkretūs. Režisieriai buvo labai skirtingi ir visi stiprūs. O kokia epopėja prasidėjo su Jonu Jurašu! Ji tęsėsi nuo spektaklio „Dvejonė“ (Naujoji dramos akcija, 2009). Kontaktas iškart užsimezgė, ir mes sėdėdavome, analizuodavome, ieškodavome. Man nereikėjo nieko aiškinti – Jurašas pasakydavo, aš iškart suprasdavau. Teatre svarbiau yra mintis. O mintis yra greitesnė už žodį. Per trijų valandų spektaklį gali prasisukti penki gyvenimai. Svarbu prisikasti iki tikro žodžio.

Atsiras ir jaunų režisierių. Turi jie atsirasti. Bet šiandien yra ir tokių, kurie penkias valandas gali kažką aiškinti, ir nieks nieko nesupranta.

Kaip Tave veikia partneriai? Koks turi būti aktorius, kad prisidėtų prie Tavo vaidmens kūrimo?

Partnerystė – labai svarbus dalykas. Nuostabu, kai turi partnerį, ne tik sakantį tekstą, o iš tikrųjų spinduliuojantį energiją. Tokių retai būna. Toks yra Arūnas Sakalauskas, su kuriuo galėjai „maudytis“ bet kokioje temoje. Viktorija Kuodytė puiki partnerė. Ji moka būti savo rate ir leidžia partneriui būti savo rate, bet kartu komunikuoja molekulių principu. Susidūriau ir su tokiais, kurie pradžioje buvo tik savimi patenkinti, bet po kelių metų tame pačiame spektaklyje pradėjo justi laisvę.

Dirbai keliuose svarbiausiuose Lietuvos teatruose – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, OKT, Vilniaus Mažajame teatre, Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir kituose. Kuo skiriasi šie teatrai? Kuo svarbūs šie namai?

Aišku, kad svarbūs. Sunku pasakyti, kur geriausia. Esu laimingas žmogus. Man pavyko ne per daug, bet tik įdomius ir nemažus vaidmenis kurti. Lenkiuosi visiems aktoriams, kuriems ir grybukus, ir laputes teko pavaidinti. Man tikrai pasisekė. Administracinis teatrų gyvenimas man neegzistuoja. Ypatingai Kauno dramos teatre pamačiau, kaip jaunimas „aria“ – tikrąja ta žodžio prasme. Jie turėtų nekęsti teatro: gerų vaidmenų nori, bet negauna, turi atšokti, atvaidinti neaiškios kokybės spektakliuose. Vilniuje gal to nepastebėjau, nes buvau jaunesnė, o Kaune turiu pusę etato ir džiaugiuosi, kad ne per daug užima. Ir tai stengiuosi, kad neįkištų, kur nereikia. Nuo Afrikos (spektaklio „Silmiga“) buvau „išsukus uodegą“, bet vėl atgal sugrąžino.

O kaip Tave veikia kostiumas? Pamenu, kažkada sakei, kad nenori vaidinti su tuo pačiu kostiumu, kurį vilki ir tavo dublerė. Jokie skalbimo milteliai svetimos energijos neišplauna.

Ir šiandien išlikę šie niuansai. Mane viskas veikia. Spektaklyje „Šuo ir Beždžionė“ vaidinu su Kęstučio Marčiulyno vilnonėmis kojinėmis. Tai – daugiau prisirišimas. O kai buvau jaunesnė, tai apskritai viskas veikdavo. Kuriant Anušką pasiėmiau savo tetos Nastutės švarkelį, jis mane nuo pradžių ir lydėjo. Apskritai, teta kartu su manimi nuo pat stojamųjų iki dabar.

O kostiumų dailininkai? Kiek jie svarbūs?

Jie daug reiškia. Labiausiai vertinu, kai jie „ištraukia“ laikmetį. Tokia yra Jolanta Rimkutė. Taip pat – Artūras Šimonis, kaip koks Juozas Statkevičius, atidus kiekvienai siūlei, kiekvienam auskarėliui. Kartais būna, kad dailininkų atkurtas tikslus statomos dramos laikmetis ir sudaro visą spektaklio grožį. Tuomet spektaklis suskamba, atsiranda papildomos prasmės.

Esi aktorė, nebijanti scenoje tapti negražia. Teatre nėra besikartojančių Tavo įvaizdžių, visuose spektakliuose esi skirtinga. Tau vaidmuo – lyg koks absoliutas.

„Aš ir anksčiau juk nebuvau gražuolė“, – kaip sako Shakespeare’o Džuljeta. Vaidinti bet kokią moterį grožio pakanka, jei vaidmenyje poezija skleidžiasi.

O kinas?

Kinas – mano meilė. Kai stojome į Akademiją, stojome dėl kino. Buvo tokia populiari banga. Neturėjome to kino ir baisiai jo norėjome. Šiandien džiaugiuosi, kad jis neaplenkė teatro. Pradžioje net nežinojau, kas tas teatras. Kinas buvo svarbiau. O skirtumai yra. Kinui reikia tiesiog fotogeniškumo, jam nereikia aktorystės. Kinas tai ir yra tas momentas, kai mažiau reikia būti aktoriumi, o daugiau – pačiu žmogumi. Idealus kinas, kai žmonės mato ne vaidinančius aktorius, bet žmonių istorijų situacijas. O teatras, nori nenori, priverčia aktorių paspausti, jis tampa kitkuo. Juk mes gyvenime taip nesielgiame, kaip teatre. Teatras ir kinas yra lyg ir šalia vienas kito, bet tuo pačiu, tai visiškai skirtingi dalykai.

Į ką Tu remiesi, kai būna sunku? Panašu, kad visas nerimas, visi rūpesčiai susiję su teatru. Tu nuolat paskendusi vaidmenyse.

Rūpesčių būna įvairių. Dabar noriu išleisti mamos natas. Mėgstu grėbti lapus. Aš sugebu atsiriboti nuo teatro. O kuriant vieną ar kitą vaidmenį man labai patinka vaidmens analizė. Vien tik išlaikyti spektaklį – neįdomu, o kiekvieną kartą atrasti naujus spektaklio „kampus“, personažų priėjimą prie vienos ar kitos medžiagos, – man yra įdomiausia. Analizė! Aš ir savo studentams liepiu ieškoti ne vaidybos ar to, kas remarkose parašyta autorių, o kiekviename sakinyje atrasti tramplyną. Kodėl tas sakinys parašytas, kada jis parašytas, kokią žinią jis siekė perduoti, – tai man yra įdomiausia.

Kokie Tavo šios dienos prioritetai?

Nors toks didelis srautas įvairių žinių, bet aš jas visas seku. Daug prognozuotojų, bet vienareikšmiškai visi matome, kad pasaulis kvailėja.

Ačiū už pokalbį. Ilgiausių metų!

***

Eglės Mikulionytės pagrindiniai vaidmenys teatre: Nuotaka A. Mickevičiaus „Vėlinėse“ (rež. Jonas Vaitkus, 1989), Jauna moteris A. Vvedenskio, D. Charmso „Senėje“ ir „Senėje 2“ (rež. Oskaras Koršunovas, 1992 ir 1994), Rene de Sad Y. Mishimos „Markizėje de Sad“ (rež. J. Vaitkus, 1993), Auklė A. Vvedenskio „Labas Sonia Nauji Metai“ (rež. O. Koršunovas, 1994), Elizabet Fogler I. Bergmano „Personoje“, (rež. J. Vaitkus, 1994), Jaja S. Yashiro „Jajoje“ (rež. Kęstutis Marčiulynas, 1996), Karalienė Gertrūda W. Shakespeare’o „Hamlete“ (rež. Eimuntas Nekrošius, 1997), Karalienė Jokastė Sofoklio „Edipe karaliuje“ (rež. Rimas Tuminas, 1998), Jorko Hercogienė W. Shakespeare’o „Ričarde III“ (rež. R. Tuminas, 1999), Anuška M. Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje“ (rež. O. Koršunovas, 2000), Ema Bovari G. Flaubert’o „Madam Bovari“ (rež. J. Vaitkus, 2003), Džuljetos auklė W Shakespeare’o „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje“ (rež. O. Koršunovas, 2003), Pagyvenusi nelaimingos lemties japonė Brolių Presniakovų „Vaidinant auką“ (rež. O. Koršunovas, 2006), Euridikė Ch. W. Glucko operoje „Orfėjas ir Euridikė“ (rež. J. Jurašas, 2007), Antigonė A. M. Sluckaitės „Antigonėje Sibire“ (rež. Jonas Jurašas, 2010), Alydė Tru S. Oksanen „Apsivalyme“ (rež. J. Jurašas, 2011), Elena A. Škėmos „Baltoje drobulėje“ (rež. J. Jurašas, 2012), Barbora J. Grušo, A. M. Sluckaitės „Barboroje“ (rež. J. Jurašas, 2014), Olga Th. Bernhardo „Didvyrių aikštėje“ (rež. Krystian Lupa, 2015), Ponia Pernel Molière’o „Tartiufe“ (rež. O. Koršunovas, 2017), Sagų liejikas Osė H. Ibseno „Peras Giuntas“ (rež. Csaba Polgár, 2021), Kirkė P. Pukytės „Scilė nori būti žmogumi“ (rež. G. Tuminaitė, 2022), Lyro motina, karalienė Neronė G. Labanauskaitės „L. yra S.“ (rež. Greta Štiormer, 2023), Beždžionė F. Tuglaso „Šuo ir beždžionė“ (rež. Priit Pedajas, 2023) ir kiti.

Eglė Mikulionytė suvaidino dešimtyje filmų, režisavo keletą spektaklių.

Daiva Šavasevičienė