2023-ieji – šventojo Juozapato metai

Palaiminimas su šv. Juozapato relikvija, 2016 m.  atvežta iš Romos. Relikviją laiko ją atvežęs vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM (centre), kairėje–  Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, dešinėje – Apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro Lopezas Quintana.

Seimas, vadovaudamasis tuo, kad 2023-iaisiais sukako 400 metų po šventojo Juozapato kankiniškos mirties, šiuos metus buvo paskelbęs Šventojo Juozapato metais. Šventojo Juozapato minėjimas labai gražiai ir prasmingai įsilieja ir papildo Vilniaus 700 metų minėjimą, liudija sostinės toleranciją ir gebėjimą išugdyti šventuosius.

Juozapato metai iškelia  mažiausia du klausimus: kuo svarbus Rytų (graikų) apeigų katalikų šventojo ryšys su Lietuva ir šių metų svarba Lietuvai ir iš kur semiamės žinių apie šventąjį Juozapatą, kas tyrinėjo jo gyvenimą ir veiklą?

Juozapatas (Ivanas Gavrilovičius Kuncevičius) (1580–1623 11 12) – vienintelis ukrainietis – Rytų (graikų) apeigų katalikas (arba unitas) – popiežiaus Urbono VIII 1643 m. paskelbtas palaimintuoju, o popiežiaus Pijaus IX – 1867 m. šventuoju; vienas iš Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (1617 m.) įkūrėjų. Išgyvenęs 43 metus šventumui brendo Ukrainoje, Lietuvoje (čia gyveno 1596–1617 m.) ir Baltarusijoje. 1963 m. jo palaikai perlaidoti Vatikane, Šventojo Petro bazilikoje, dešinėje navoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje.

Šventasis Juozapatas ir Lietuva

Šventojo Juozapato gyvenimas glaudžiai susietas su Lietuva, Vilniumi, kur jis gyveno 21 metus. Būsimasis šventasis – Ivanas Gavrilovičius Kuncevičius – šešiolikos metų (1596 m.) iš Voluinės Volodymyro, kur 1580 m. gimė, atvyko į Vilnių mokytis pirklio amato. Augo pasiturinčių, tikinčių tėvų šeimoje, tad buvo giliai religingas. Pasakojama, kad vaikystėje vos ketverių metų sulaukęs, kartu su motina melsdamasis bažnyčioje prie Nukryžiuotojo, pajuto tarsi karšta žarija tiesiai iš Nukryžiuotojo Kristaus šono palietė jo širdį, uždegdama ją didžiule meile už žmoniją pasiaukojusiam, Kenčiančiam Kristui ir Bažnyčiai. Berniukas tada motinai kalbėjo, kad užaugęs darys viską, kad niekas nebeskaudintų Jėzaus.

Reikia manyti, kad jį labai sujaudino 1604 m. gegužės 10–12 d. (tris dienas) Vilniuje vykę renginiai, iškilmingai sutinkant popiežiaus Klemenso VIII brevę, kuria Lietuvoje ir Lenkijoje buvo leista švęsti šv. Kazimiero (Karalaičio Kazimiero, 1458–1484) šventę. Vilniuje vykę vaidinimai ir pasakojimai apie šventąjį Kazimierą pagreitino Ivano Kuncevičiaus apsisprendimą stoti į vienuolyną. 1604 m. jis įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyną, tuo metu priklausiusį stačiatikiams, pasirinkdamas vienuolinį Juozapato vardą.

1604–1609 m. Juozapatas intensyviai mokėsi. Jo iniciatyva 1604 m. prie Švč. Trejybės bažnyčios esančiame vienuolyne įkuriamas naujokynas (tai jaunuolių – naujokų, besiruošiančių tapti  vienuoliais, gyvenamoji vieta). Kartu su 1607 m. į vienuolyną įstojusiu Ivanu Veljaminu Rutskiu (jis pasirinko vardą – Juozapas, Josyfas), mokė naujokus. Nuo 1608 m. pabaigos Veljaminas Rutskis paskiriamas Vilniaus  bazilijonų vienuolyno archimandritu (vyriausiuoju).

1609 m. Kijevo metropolitas Ipatijus Pociejus įšventino Juozapatą į kunigus. Labai svarbus faktas minėtos bažnyčios istorijai – 1609 m. karalius Zigmantas III Vaza karališkuoju ediktu Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyną perdavė graikų apeigų katalikams (unitams). Šią mūrinę bažnyčią (vietoj buvusios medinės) 1514 m. pastatė kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis, kaip padėką Dievui už pergalę prieš Maskvos kariuomenę 1514 m. mūšyje prie Oršos. Dera priminti, kad ši, viena seniausių Lietuvos bažnyčių, 2014 m.  paminėjo 500 metų jubiliejų.

1613 m. liepos 18 d. mirus Kijevo metropolitui Adomui Ipatijui Pociejui, popiežius Paulius V Kijevo metropolitu patvirtino buvusį Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyno archimandritą Josyfą Veljaminą Rutskį. Nauju Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu 1614 m. buvo išrinktas Juozapatas.

Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrimas

1617 metais Juozapatas ir Veljaminas Rutskis Rūtos dvare (prie Naugarduko) sukvietė bazilijonų vienuolynų kapitulą (vyresniųjų susirinkimą), kuri, sujungusi penkis bazilijonų vienuolynus (Vilniaus, Bitėnų, Žyrovičų, Minsko ir Naugarduko), įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją – su centru Vilniuje. Iki tol bazilijonų vienuolynai veikė savarankiškai, nepalaikydami tarpusavyje ryšių. Veljaminas Rutskis, remdamasis Šv. Bazilijaus Didžiojo regula, parašė naujus vienuolinio gyvenimo įstatus, pritaikydamas juos prie esamo laikmečio. Pritariantys V. Rutskio parašytoms taisyklėms, jungėsi, kad kartu, planingai galėtų atlikti svarbių darbų. Tad Vilnius tapo Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino lopšiu. Primintina, kad tai vienintelis Lietuvoje įkurtas ordinas. Prie vienuolių bazilijonų pavardžių rašoma santrumpa OSBM (lotyniško ordino pavadinimo pirmosios raidės – Ordo Sancti Basilii Magni).

Kalbant apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną būtina prisiminti ar priminti ir patį Šv. Bazilijų Didįjį. Šv. Bazilijus Didysis (329–379) – Bažnyčios mokytojas, gimė Kapadokijos Cezarėjoje, menininkų, krikščionių šeimoje. Baigęs mokslus, daug laiko praleido kelionėse, gyveno kaip atsiskyrėlis Ponto (Turkija) kalnuose. Vėliau išrinktas vyskupu (370). Žymiausieji šventųjų gyvenimų tyrinėtojai teigia, kad tiek daug šventųjų jokioje kitoje šeimoje nebuvo: šventieji buvo jo senelė, motina, viena sesuo – Makrina, ir du broliai: Petras – Sebastijos vyskupas bei Grigalius Didysis – Nisos vyskupas. Bazilijus parašė daug veikalų ir, naudodamasis kelionėse įgyta patirtimi, parašė dvi svarbias regulas (vienuolinio gyvenimo taisykles); sudarė kelių vienuolynų statutus, kuriais daugelis Rytų Bažnyčios vienuolių naudojasi ir šiandien. Į Šv. Bazilijaus Didžiojo sukurtas regulas savo gyvenimą lygiavo tūkstančiai vienuolių. Jo pasekėjai pasivadino savo įkūrėjo vardu – bazilijonais.

Rytų (graikų) apeigų katalikams priklausantys tikintieji dar vadinami unitais – taip jie pavadinti po Brastos bažnytinės unijos (1596 m.), kada dalis stačiatikių pripažino vienybę su Popiežiumi. Dera priminti, kad 1054 m., suskilus krikščionims į katalikus ir stačiatikius, vis atsirasdavo asmenų, norinčių Bažnyčių suvienijimo, bet pastangos nebuvo sėkmingos. Ir tik 1595–1596 metų veikla davė rezultatus: Brastoje sudaryta sutartis (unija) – popiežius Klemensas VIII Romoje priėmė Abiejų tautų Respublikos stačiatikių vyskupus A. I. Pociejų ir K. Terleckį, prisidėdamas prie Brastos Bažnytinės unijos sudarymo (1596). Stačiatikiai prisiekė Popiežiui ištikimybe, išprašė, kad ir toliau galėtų melstis Rytų apeigomis. Tad visi tie, kurie sutiko su Brastos Bažnytinės unijos priimtais nutarimais buvo pradėti vadinti unitais arba Rytų (graikų) apeigų katalikais. Tačiau Brastos Bažnytinės unijos nutarimai plačiai imti įgyvendinti tik įkūrus Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną.

Jėzuitai, pranciškonai, domininkonai ir  kiti katalikiški ordinai bei kongregacijos į Lietuvą diegti dvasingumą, kelti mokslą, kultūrą ir švietimą atvykdavo iš įvairių kraštų. Lietuvoje įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas labai greitai tapo žinomas savo plačiašake veikla ir jo nariai buvo kviečiami į įvairias LDK vietoves. Taip, tarkim broliai žemvaldžiai Jonas ir Antanas Beinoriai 1749 m. pasikvietė Vilniaus bazilijonus į Padubysį (Šiaulių r.), išskyrė jiems žemės, davė lėšų. Vienuoliai pastatė bažnyčią, vienuolyną, atidarė mokyklą, įkūrė biblioteką – vietovei augant, vietiniai gyventojai ją ėmė vadinti Bazilionais. Ir dabar netoli Šiaulių yra Bazilionų miestelis, jame Šv. Bazilijaus Didžiojo vardu tituluota bažnyčia. Tai vienintelė vietovė pasaulyje įamžinusi vienuolių bazilijonų vardą ir vienintelė tokį vardą turinti bažnyčia Lietuvoje.

Žinių apie šventąjį Juozapatą ir vienuolius Bazilijonus sklaida

Žinių apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją sklaidai nuo 2001 m. Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos iniciatyva (prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė) pradėtos organizuoti šiam ordinui skirtos tarptautinės mokslinės konferencijos. Dešimt konferencijų vyko Lietuvoje: Šiaulių universitete, Bazilionų mokykloje, Vilniuje, o penkios Ukrainoje: Lvovas, Briuchovičiai, Bučačas, Luckas, Dobromilis, Staro-Sambirskas, Krechivas. 2017 m. lietuvių ir ukrainiečių kalbomis išleista dešimtos mokslinės konferencijos medžiaga „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai”. Konferencijose mokslininkai iš Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos, Romos, Prancūzijos kalbėjo apie ordino atliktus darbus, jo svarbą Lietuvai, apie vieną ordino įkūrėjų šventąjį Juozapatą, jo dvasingumą, gebėjimą  prakalbinti žmogaus sielą, uždegti ją meile ir tikėjimu Dievu, Juozapato dėmesį ir rūpestį vargšais, įsimintinus jo pamokslus, jo liudijamą tikėjimo pavyzdį. Juozapatas gyveno Dievui ir mokė žmones sekti Dievu, o meilės Dievui, bažnyčiai ir žmonėms jį išmokė motina. Šventąjį Juozapatą galima laikyti ekumenizmo idėjų įgyvendintoju to meto sąlygomis.

Beatifikacijos byla

1617 m. Juozapatas buvo išrinktas Polocko vyskupu. Jo vyskupiškas šūkis: „TEGUL VISI  BUS VIENA!“ (Jn. 17, 21). 1623 m. lapkričio 12 d. vizitacijos Vitebske metu Juozapatas buvo nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų. Kaip teigiama, Juozapatui nežinant, buvo suimtas stačiatikių šventikas, norėjęs pagal stačiatikių apeigas aukoti Mišias. Nors Juozapatas jį įsakė paleisti, tačiau sukurstyta minia įsiveržė į vyskupo rūmus, nužudė Kuncevičių, o jo kūną – išsityčioję – įmetė į Dvinos upę. Po šio žiauraus susidorojimo popiežius Urbonas VIII kreipėsi į karalių Zygimantą III prašydamas griežtai nubausti kaltininkus. Sudaryta speciali tyrimo komisija, kuriai vadovavo kancleris Leonas Sapiega. Atvykus tyrimų komisijai, didžiulė dalis maištininkų pabėgo iš miesto. Į teismą buvo atvesta 19 asmenų, jie buvo nubausti mirties bausme. Dar 71 pabėgęs, nuteisti už akių. Visų kaltininkų turtas konfiskuotas. Vitebsko miestui atimtos Magdeburgo teisės (tik 1641 m. sugrąžintos), nuo rotušės ir bažnyčių nuimti varpai, – jie kvietė susidorojimui su vyskupu. Meletijus Smotrickis, kaip kurstytojas, buvo apkaltintas dėl Juozapato mirties. Jis pabėgo į Žečpospolitą, o 1624 m. pradžioje – per Konstantinopolį į Artimuosius Rytus. 1626 m. sugrįžęs į Kijevą, metropolitui Veljaminui Rutskiui prisipažino kaltu dėl Juozapato mirties, išpažino katalikų tikėjimą ir iš griežto stačiatikio tapo aktyviu unijos šalininku. Popiežius Urbonas VIII įsakė jam aprašyti Juozapato mirtį. Buvo pradėtas pagreitintas kanonizacijos procesas – užvesta beatifikacijos byla.

Beatifikacijos bylos metu tiriant Juozapato gyvenimą, veiklą ir šventumą, liudijo kartu su juo darbavęsi vienuoliai: 1612 m. kartu su Juozapatu vienoje celėje vienerius metus gyvenęs Antonijus (Anastazijus Seliava) (1583–1655 10 05), būsimasis protoarchimandritas ir Kijevo metropolitas (1641–1655). Šis faktas labai svarbus, nes Antonijus tapo svarbiu liudininku Juozapato beatifikacijos byloje. Be to, jis šiai bylai rinko medžiagą. Tad apie Juozapato gyvenimą, dvasingumą, pamaldumą, pasiaukojimą kalbėjo jį pažinoję ir su juo bendravę liudininkai.

Popiežius Urbonas VIII sudarė komisiją Juozapato mirties aplinkybėms tirti. 1628 m. (kitur rašoma 1624 m. ) pradėtas Beatifikacijos (kėlimo į Altoriaus garbę) procesas. 1637 m. sudaryta kita komisija Juozapato gyvenimui tirti. Greitai buvo paskelbti Juozapato užtarimu įvykę stebuklai, surastas vandenyje nesuiręs jo kūnas. Liudyta apie stebuklingus pagijimus: aklieji praregėjo, sugijo paralyžiuotieji, sergantys širdies ligomis, patekę į nelaimes – išgelbėti iš įvairių bėdų. Visa tai buvo patikrinta Bažnyčios ir išgijusiųjų ar liudininkų priesaikomis. Jo šventumą po mirties patvirtino prisiekdami beveik 150 liudininkų. Šventojo Juozapato nuodėmklausys  t. Genadijus Chmelnickis 1628 m. prisiminė: „Prie jo  karsto ateina prašydami užtarimo ir per jį patiria didžiulę malonę ir stebuklus“.

Beatifikacijos bylos metu tiriamas kandidato gyvenimas, veikla ir šventumas. Asmenį palaimintuoju iškilmingu aktu skelbia Popiežius. Akte patvirtinama, kad palaimintasis pasižymėjo išskirtinėmis dorybėmis ir yra krikščioniško gyvenimo pavyzdys.

1643 m. gegužės 16 d. (yra įrašyti ir 1642 m.) popiežius Urbonas VIII pasirašė Beatifikacijos dekretą apie Juozapato paskelbimą palaimintuoju. Iškilminga šventė įvyko Vilniuje, dalyvaujant Lenkijos karaliui Vladislovui Vazai (1595 06 09–1648 05 20) ir karalienei Cecilijai – Renatai Habsburgaitei (1611–1644).

Po 224-ių metų popiežius Pijus IX 1867 m.  birželio 29  d., Juozapatą paskelbė šventuoju ir Lenkijos bei Rusijos globėju. Kaip minėta, tai pirmasis ukrainietis, kurį kanonizavo katalikų bažnyčia.

1923 m. Popiežius Pijus XI šventajam Juozapatui skyrė – parašė encikliką „Ecclesiam Dei“ (Dievo bažnyčia). Joje Popiežius pabrėžė Juozapato ypatingo šventumo, gyvenimo tyrume ir neturtingume pavyzdį.

Popiežius Jonas Paulius II Juozapatą Kuncevičių pavadino „Vienybės apaštalu“.

Šventasis Juozapatas – Ukrainos globėjas, jo vadu pavadintas bazilijonų – Šv. Bazilijaus Didžiojo – ordinas: Šv. Juozapato Bazilijonų ordinas.

Lapkričio 12-ji kasmet minima kaip  šventojo Juozapato Gimimo Dangui diena. O 2023 m. kiek vieno mėnesio 12-oji – Bažnyčios paskelbti mažieji šventojo Juozapato atlaidai.

Šventojo Juozapato palaikai Šventojo Petro Bazilikoje

Caro valdžiai ir stačiatikiams Juozapatas ir miręs buvo pavojingas: siekta sunaikinti jo palaikus. Todėl šventojo palaikai ilgai buvo slapstomi įvairiose vietose, kol galiausiai pateko į Romą.

1655 m. Maskvos kariuomenei užėmus Polocką, metropolitas Antonijus (Anastazijus Seliava) OSBM (1583–1655) išvežė Juozapato Kuncevičiaus palaikus į Žirovičų vienuolyną, vėliau – į Zamostją. Polocką sugrąžinus Žečpospolitai, sugrąžinti ir Juozapato palaikai. 1705 m. Vitebską, kur buvo saugomi Juozapato palaikai, užėmus Petro I kariuomenei, grobikai pirmiausia norėjo surasti Juozapato palaikus ir juos sudeginti. Tačiau Lietuvos kancleris Karolis Radvila išvežė juos į Biela Podliaską, į pilies koplyčią, kur jie buvo saugomi iki 1764 metų. 1769 m. juos viešai iškėlė Šv. Barboros unitų cerkvėje, kad visi norintys galėtų prie jų pasimelsti. Šventojo palaikai sulaukė maldininkų gausos. 1874 m. palaikai buvo užmūryti bažnyčios rūsyje.

Tačiau apie Juozapato palaikus yra daug skirtingų liudijimų. Prof. Ilja Semenenko Basin 2008 m. rašė, kad 1705 m. Juozapato palaikai iš Polocko buvo išvežti į Bela-Podliaską, o 1764 m. užmūryti Radvilų pilies sienoje. 1765 m. buvo perkelti į bazilijonų vienuolyną tame pačiame mieste. 1864 m. Rusijos imperijai uždarius vienuolyną, palaikai paslėpti žemėje. 1916 m. palaikai vėl parodyti pasauliui.

1917 m. (yra nurodomi ir 1916 m.) šventojo palaikai pervežti į Didžiosios kankinės Šv. Barboros bažnyčią (Vienoje). Dėl saugumo šventojo buvo paslėpti Šv. Roko katalikų bažnyčioje, o po to – Šv. Stepono katedroje. Nuo 1946 (kita data –1949) jie  pasiekė Romą, o 1963 m. perlaidoti Šventojo Petro Bazilikoje Vatikane, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje, dešinėje Bazilikos pusėje netoli Šventojo Petro kapo. Ilgai užtruko Šventojo Juozapato palaikų „kelionė“ į Šventojo Petro baziliką.

Minint perlaidojimo 50-metį, į Romą iš viso pasaulio atvyko vienuoliai bazilijonai: Šventojo Petro bazilikoje iškilmingai aukotos šv. Mišios, Popiežiui Pranciškui buvo įteikta Šv. Juozapato ikona, bazilijonų generaliniuose namuose vyko, ką tik išleistos t. dr. Pavlo (Mychailo Krečuno) OSBM  pirmosios mokslinės monografijos (disertacija šia tema apginta 2010 m.), skirtos šventajam Juozapatui, pristatymas. (Pirmas vardas – vienuolinis, skliausteliuose – pasaulietinis, asmens dokumente įrašytas vardas ir pavardė, toliau – raidės, rodančios priklausymą Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui). 

Šventojo gyvenimo tyrinėtojai

Apie šventąjį Juozapatą yra rašę stačiatikių bažnyčios tyrinėtojai, pateikdami apie jį itin negatyvią medžiagą, siekiančią sumenkinti ne tik šventąjį, bet ir Rytų (graikų) apeigų katalikus. Tad tyrinėjant šventąjį Juozapatą ir Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną nuo stačiatikių skleidžiamų paskalų dera atsiriboti.

Pirmas apie Juozapatą dar 1624 m. parašė Kijevo metropolitas Josyfas Veljaminas Rutskis. Vėliau apie šventąjį mokslo darbą 1967 m. parašė Meletijus Solovjovas ir Atanazijus Velikij (Solovjov Velikij).

Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną ir šventąjį Juozapatą tyrinėjo t. Josafatas (Ivanas Skrutenas) OSBM (1894 02 24–1918 10 20–1951 10 12),  jau minėtas t. Athanasius (Grigorijus Welykyj) OSBM (1918 11 05–1946 12 08–1982 12 24),  t. prof. Izidorius (Ivanas Patrylo) OSBM (1919 11 30–1942 05 02–2008 10 27), kun. prof. Dmitrijus Blažejovskis  (1910 08 21–1939 04 02– 2011 04 23), t. Mychailo (Miroslavas Wawrykas) OSBM  (1908 12 12–1932 12 25–1984 03 01),  t. Julijanas (Jokūbas Katryj) OSBM (1912 03 22–1940 11 21–2022 03 21), t. prof. Porfirijus (Vasylis Pidručnyj) OSBM (gimė  1941 m. sausio 3; įšventintas į kunigus 1967  m. balandžio 9 d.), vysk. prof. Irinėjus (Igoris Bilykas) OSBM (gimęs  1950 m. sausio 2 d., įšventintas į kunigus 1978 m. spalio 14 g., konsekruotas vyskupu 1989 m. rugpjūčio 15 d.), t. dr. Pavlo (Mychailas Kečunas) OSBM (gimęs 1979 m. birželio 12 d.; įšventintas į kunigus  2005 m. birželio 9 d.) ir kiti. Romoje 1992 m. išleistas Analectos 48 tomas (640 p.)– mokslinių straipsnių rinkinys „Šv. Juozapato Bazilijonų ordino istorinė apžvalga“, kuriame nemaža dalis straipsnių skirta šventajam Juozapatui[1]. Minėtais darbais pasinaudota šiame straipsnyje.

Pateiksime kelių tyrinėtojų mintis apie šventąjį Juozapatą:

T. Julijanas (Jokūbas Katryj) OSBM  (1912 03 22–1940 11 21–2022 03 21). Jis rašė, kad Juozapatas, tapęs dvasininku, o vėliau ir vyskupu, kaip ta žvakė  sudegino save tarnaudamas Dievui ir artimui. Jo auką Dievo garbei ir gelbėjant sielas pastebėjo ir savi, ir svetimi, netgi priešai. Jo šventumą po mirties

patvirtino prisiekdami beveik 150 liudininkų. Metropolitas Josyfas Veljaminas Rutskis, informuodamas Apaštalų Sostą apie Juozapato mirtį 1623 m. gruodžio 23 d. laiške rašė:   „Skaudu dėl to, kad atėmė man tą, kuris buvo mano dešinioji ranka… tačiau turiu tikrą viltį, kad jis dėl mūsų veiks žymiai stipriau būdamas danguje, negu tai galėjo daryti čia žemėje, todėl, kad šis šventas kankinys savo gyvenimą  paaukojo Dievo garbei, už šventą susijungimą – vienybę, už Apaštalų Sosto valdžią“. O vyriausias Polocko žemės teisėjas Aleksandras Tiškevičius, kuris pažinojo Juozapatą visą jo vyskupystės laiką ir dažnai su juo bendravo, 1628 m. prisipažino prisiekdamas „Žinau, kad Dievo tarną Juozapatą gerbė ir šiandieną gerbia, pripažindami jį ir  laikydami šventu ir didžiu Dievo tarnu“.

O labiausiai patikimas Juozapato šventumo liudytojas – pats Viešpats Dievas, kuris jį išgarsino įvairiais stebuklais, įvykusiais tuoj pat po kankiniškos Juozapato mirties. Prie žinomų stebuklų pirmiausia priklauso negendantis jo kūnas,  beveik visų jo priešų, o svarbiausia stačiatikių vyskupo Meletijaus Smotrickio, kalčiausio dėl Juozapato mirties, posūkis į Unijinę Bažnyčią. Įvyko daug tokių pokyčių ir stebuklingų pagijimų: aklieji praregėjo, sugijo paralyžuotieji, sergantys širdies ligomis, išgelbėti iš įvairių bėdų. Visa tai buvo patikrinta Bažnyčios ir išgijusiųjų, ar liudininkų priesaikomis.

Šventojo Juozapato nuodėmklausys t. Genadijus Chmelnickis 1628 m. prisiminė: „Prie jo  karsto ateina prašydami užtarimo ir per jį patiria didžiulę malonę ir stebuklus“.

Tad nieko nuostabaus, kad šventoji Bažnyčia, atlikusi keletą itin griežtų procesų nagrinėjant šventojo Juozapato gyvenimą, popiežiaus Pijaus IX rankomis 1867 m.  birželio 29 d. ant  Juozapato galvos uždėjo šventųjų vainiką. „Pijus, vyskupas Dievo tarnų tarnas – rašoma kanonizacijos bulėje – palaimintąjį rusų apeigų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino Polocko arkivyskupą Juozapatą, nusprendė pripažinti šventu ir įrašyti jį į kankinių sąrašą“.

Kankiniška mirtis Juozapatui nebuvo netikėta. Jis seniai jos laukė, apie ją kalbėjo, jai ruošėsi. Polocko katedroje rengė savo palaidojimo vietą. Juozapato mirties liudininkas t. Dorotėjus Lecikovičius 1628 m. Beatifikacijos komisijai prisipažino:  „Troškimą mirti jis išsakydavo savo pamoksluose, pokalbiuose, raštuose. Ir kur tik galėjo kalbėjo, kad jis nieko daugiau netrokšta, kaip mirti  dėl Dievo“. O priešams, kurie grasino mirtimi, sakė: „Jūs man grasinate mirtimi, o aš jums sakau, negaliu būti laimingesnis, kaip žūti nuo jūsų rankų už katalikų ir Apaštalų Sosto tikėjimą“.

Šventasis Juozapatas ne tik troško numirti už šventąjį tikėjimą, bet ir pats laisvanoriškai ėjo į kančią ir mirtį. Jis žinojo, kad Vitebseke Unijos priešai, sulaužė sutartį, kad jį nužudytų – ir vis tik vyko vizitacijai. Jį perspėjo, kad eina į tikrą mirtį, o jis atsakė: „Duok Dieve, kad aš praliečiau savo kraują už paklydusias avis, kad visi išsigelbėtų ir ateitų pripažindami tiesą – vienintelę šventą Vienybę, išsaugotų tarpusavio meilę“.

Visą naktį praleidęs maldoje 1623 m. lapkričio 12 (senuoju stiliumi)  jis atidavė savo gyvenimą ir savo  nekaltą sielą Kristui „Kad būtų viena kaimenė ir vienas ganytojas“ (Jn 10, 16)  ir už tiesą esančią tikėjimo simboliu: „Tikiu į vieną šventą Apaštalinę Bažnyčią“

„ …Tegul visi bus viena!“ (Jn 17, 21)

Kviečiant įvertinti ir sekti šventuoju Juozapatu  su meile mūsų šventajam tikėjimui, Bažnyčiai, papročiams ir liaudžiai, tegul bus mums Aukščiausiojo arkivyskupo kardinolo Josyfo žodžiai, kuriuos jis pasakė prie šventojo karsto 1969 m. lapkričio 25 d. „Tegul šventasis Juozapatas, kaip ištikimas Bažnyčios ir tautos sūnus, mūsų tautą veda į pergalę. Jis gynė Bažnyčios ir tautos vienybę visą savo gyvenimo laiką. Dargi Baltarusijoje, Polocke jis jautėsi rusinu – ukrainiečiu, o apie Bažnyčios vienybę kalbėjo ir Pečioros vienuoliams Kijeve, jo stiprus charakteris ir herojiškas gyvenimo šventumas skatina ir mus eiti jo keliu, nepaisant, kad tai kainuotų  aukų – jas reikia atnešti, jeigu einame dėl Dievo, Bažnyčios ir tautos“  (1969,  Благовісник, V, 1-4, 1969).

Vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM

Ukrainietis vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM yra Popiežiaus kanauninkas. Benedikto XVI kvietimu nuo 2007 m. darbuojasi Marijos Madžiore bazilikoje (Basilica di Santa Maria Maggiore). Vyskupas į Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią 2016 m. amžinam saugojimui atvežė šventojo Juozapato relikviją. Relikvijos pristatymas bažnyčioje, procesija apie bažnyčią, palaiminimas su relikvija ir galimybė kiekvienam pasimelsti prie jos suteikė Šv. Juozapato šventei ypatingą dvasinę palaimą.

Svečias iš Romos vyskupas Irinėjus pamokslo metu kalbėjo apie šv. Juozapato svarbą ekumenizme ir įvardijo jį šventuoju tautų apaštalu: „Gimęs Ukrainoje, didžiausią gyvenimo dalį darbavosi Lietuvoje. Vilniuje jis dvasiškai subrendo šventumui, o Baltarusijoje – nukankintas. Daugiau kaip 50 metų Šventojo Petro bazilikoje besiilsinčius jo palaikus kasdien aplanko tūkstančiai įvairių tautų piligrimų. Šv. Juozapatas rūpinosi dvasiniu tikinčiųjų ir šventikų gyvenimu, parašė keletą kreipimųsi ir atšaukimų savo arkivyskupijos įvairių luomų krikščionims, aiškindamas, kaip tobulinti savo gyvenimą pagal Kristaus mokymą“.

Šventasis Juozapatas apaštalavo ne tik malda ir gyvu bei užrašytu žodžiu, bet ir savo gyvenimo asmeniniu pavyzdžiu. Pats praktikavo tai, ko mokė kitus. Net priešai negalėjo jam nieko prikišti. Jis turėjo visiems atvirą širdį ir visus apglėbė savo meile. Jis visada visiems buvo pasiekiamas, visada nusižeminęs, nuolankus, visada atsiprašydavo. Džiaugsmingai priimdavo savo priešus, džiaugsmingai jiems atleisdavo ir už juos meldėsi. Kai priešai jį pavadino „sielų medžiotoju“, jis atsakė: „Duok, Dieve, kad aš visas Jūsų sielas užburčiau ir palydėčiau į dangų.“

Vyskupas Irinėjus pabrėžė, kad būsimasis šventasis suprato Bažnyčios vienybės ir visuotinumo svarbą. Jis priminė, kad Kijevo Rusiai 988 m. priėmus krikštą, apeigos buvo senovinės, bizantiškos. Iki 1054 m. Bažnyčia buvo visuotinė, katalikiška – nebuvo pasidalinusi. Juozapatas nepalaikė Maskvos patriarchato peršamo spaudimo, kad krikščionys, pritariantys 1596 m. Brastos Bažnytinei unijai, laikytini išdavikais. Jis visur ir visus ragino vienytis aplink Kristaus vietininką žemėje – Popiežių.

Šventojo Juozapato metai

 Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 m. ukrainiečiams – graikų apeigų katalikams – buvo sugrąžinta Vilniaus Švč. Trejybės graikų (rytų) apeigų katalikų bažnyčia. Nuo pat bažnyčios sugrąžinimo pradėta rengtis įvairiems jubiliejams: 500 metų bažnyčios jubiliejui (2014 m.), 400 metų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui (2017 m.), 400 metų Šventam Juozapatui (2023 m.).

2022 m. lapkričio 6 d. Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčioje iškilmingomis Mišiomis – jas aukojo 19 dvasininkių iš Ukrainos, Romos, Lenkijos, Estijos, Vengrijos ir Lietuvos, pradėti jubiliejiniai metai, kurie, kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti 2023 m.

Iškilmingoje šventėje paskelbiant jubiliejinius Šventojo Juozapato metus meldėsi apaštalinis nuncijus Lietuvai arkivyskupas dr. Petaras Antuanas Rajičas, Vilniaus arkivyskupas dr. Gintaras Grušas ir vysk. augzilijaras Darius Trijonis, Šv. Juozapato bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyne besidarbuojantys trys kunigai: vienuolyno igumenas (vyresnysis) t. Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM, t. Tadas (Volodymyras Godovanecas) OSBM ir t. Mykalojus (Ruslanas Mykosovskis) OSBM.

Po šv. Mišių buvo pašventinti nauji vitražai: Brastos bažnytinei unijai; trims vienuoliams bazilijonams – Drohobyčo kankiniams ir Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino herbas – degantis krūmas. 

Jubiliejiniais metais suplanuota svarbių darbų – pirmiausia,, kuo plačiau skleisti žinias apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną ir jo įkūrėją šventąjį Juozapatą bei vienuolius Bazilijonus. Tam numatytos konferencijos, specialūs šventajam Juozapatui skirti skaitiniai, į lietuvių kalbą verčiama, jau minėta, t. dr. Pavlo (Mychailo Krečuno) OSBM knyga „Šventasis Juozapatas“, bukletai, skirti Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui ir šv. Juozapatui, straipsniai periodikoje, Marijos ir kitos radijo bei televizijos laidos. Numatyta ir daug kitų svarbių darbų, o tarp jų – naujojo Šventojo Juozapato paveikslo – ikonos maldinga ir švietėjiška piligrimystė po Lietuvos bažnyčias. Žymaus Ukrainos ikonų tapytojo Igorio Kistečoko naują Šventojo Juozapato ikoną, prieš jubiliejaus atidarymo šv. Mišias pašventino vyskupas iš Lenkijos Arkadijus Trochanovskis. Būsima ikonos piligrimyste džiaugiasi Vilniaus Švč. Trejybės graikų (rytų) apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM.

Arkivyskupas Gintaras Grušas šv. Mišiose kalbėjo, kad šie metai – kada vyksta karas Ukrainoje – ypatingi. Kvietė prašyti šventojo Juozapato užtarimo, kad greičiau baigtųsi karas Ukrainoje ir visame pasaulyje. „Šventasis Juozapatai, melskis už mus ir vesk į taiką“.

Itin svarbus Šv. Juozapato metams – 2023 m. vasario 23 d. Vilniaus Knygų mugėje Tautinių mažumų  departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (direktorė dr. Vida Montvydaitė) organizuotas renginys „Šv. Juozapato gyvenimas ir veikla, bendras Lietuvos ir Ukrainos paveldas bei jo reikšmė Europos kultūrai“. Renginį moderavo Diana Varnaitė.

Susirinkusius sveikindama Tautinių mažumų departamento prie LRV direktorė dr. Vida Montvydaitė kalbėjo kad per visus metus per Juozapato asmenybę turėsime galimybės įsigilinti į asmenybių ir valstybių ryšius ne tik šiandieną, bet ir ankstesniais amžiais.  Knygų mugė – humanitarinis renginys, keliantis dvasines vertybes, kurių šaknys – didelis viena kitos tautų palaikymas, o jų pagrindas – šventas Juozapatas. 

Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė priminė ir kitus žymius ir garsius ukrainiečius, dirbusius Vilniuje, kūrusius jo istoriją, tarp kurių svarbiausias šventasis Juozapatas. Minėjo Konstantiną Ostrogiškį, Tarasą Ševčenką.

Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas, vienuolyno igumenas  t. Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM  priminė šventojo vaikystę, jo gyvenimą Vilniuje, atliktus dar bus. Sakė, kad  ir praėjus 400 metų šventas Juozapatas gyvas bazilijonų veikloje ir unitų bažnyčiose. Bazilijonai – šv. Juozapato sūnūs. Jis šventasis ir Ukrainai, ir Lietuvai, ir visam katalikų pasauliui, tačiau labiausiai susietas su Vilniumi.

Dr. Jolita Liškevičienė kalbėdama apie šventojo atvaizdus literatūroje, iliustravo vaizdais.  Akcentavo, kad Vilnius suvaidino didelį vaidmenį formuojant šventojo įvaizdį. Vilniaus dailininkai prisidėjo prie jo atvaizdo formavimo. Mokslininkė rodė 1625 m. atvaizdą. Po paskelbimo palaimintuoju formuojamas Juozapato – kankinio atvaizdas su nužudymo įrankiu – kalaviju. XVII a. II pusėje matomas kankinio atvaizdas su įrašu „Dušechvat“ (Sielų gaudytojas).

Dr. Mindaugas Čiurinskas kalbėjo apie plačią literatūrinę šventojo tradiciją, kurioje išskyrė tris punktus: Juozapato simboliką; rašytinių šaltinių gausą, raštiją trimis kalbomis:  rusėniškai, lenkiškai ir lotyniškai – tai liudija  LDK tradicijos turtingumą.

Dr. Aldona Vasiliauskienė pasakojo apie Šv. Juozapato, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino veiklos garsinimo Bazilijonams atgavus Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčią formas ir būdus: raštas (informacijos, straipsniai periodikoje, mokslo straipsniai, laikraštis, lankstinukas), žodis (paskaitos, pokalbiai, pranešimai konferencijose – 10 konferencijų vyko Lietuvoje, 5-ios – Ukrainoje), meno kūriniai (prie Bazilionų mokyklos (Šiaulių r.) pastatytas pirmas ir vienintelis pasaulyje paminklas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui; šventojo ikonos…)

Renginyje buvo eksponuotas šventojo Juozapato logotipas, kuris buvo padovanotas vienuoliams Bazilijonams. Logotipą, skirtą šv. Juozapato 400 metams su jo vyskupišku šūkiu „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21) sukūrė dizainierė Neringa Orlenok. Logotipą iniciavo Tautinių mažumų departamentas prie LRV.

Šv. Mišios ukrainiečių kalba

Tėvai bazilijonai tęsia savo charizmatinę misiją – tarnauti Ukrainos tautai tėvynėje ir už jos ribų, šiuo metu šią misiją atlieka ir Lietuvoje.

2022 m. vasario 24 d. Rusijai užpuolus Ukrainą, nemažai ukrainiečių prieglobstį rado Lietuvoje ir jiems reikalingas dvasinis kunigų patarnavimas. Tėvai bazilijonai šv. Velykų Mišias aukojo ne tik Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų  katalikų bažnyčioje, bet ir Kaune bei Klaipėdoje  (pagal Julijaus ir Grigalijaus kalendorius).

Šv. Mišios ukrainiečių kalba aukojamos ir kituose Lietuvos miestuose.

Kaune šv. Mišios aukojamos kiekvieną sekmadienį 14 val. Šv. Jurgio (pranciškonų) bažnyčioje (Papilio 7). Laiminant arkivyskupui Kęstučiui Kėvalui ir nuoširdžiausiai priimant vienuoliams pranciškonams, meldžiamasi jų bažnyčioje (seniau melstasi koplyčioje). Į šv. Mišias daugiausia susirenka ukrainietės moterys ir vaikai, ateina vietinių lietuvių.

Prašant atvykusiems į Klaipėdą ukrainiečiams, laiminant Telšių vyskupui dr. Algirdui Jurevičiui istorinėje Kristaus Karaliaus bažnyčioje (Bokšto 10) po ilgos daugiau 5 metų pertraukos,  t. Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM, pirmąsyk aukojo Velykų šv. Mišias (pagal Julijaus kalendorių, balandžio 24 d.). Šv. Mišiose dalyvavo apie 300 ukrainiečių.

Šv. Mišios ukrainiečių kalba (graikų apeigomis) pirmąsyk aukotos Skapiškyje Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje (minint muziejaus „Pažintis su Ukrainos kultūra“ dešimtmetį) 2022 m. gegužės  27 d. – tad Panevėžio vyskupija tapo pirmąja (be jau minėtų Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų bei Telšių vyskupijos), kurioje vien tik kunigai ukrainiečiai aukojo šv. Mišias.

Šv. Mišios rytų apeigomis buvo aukotos  Šiluvoje, Apsireiškimo koplyčioje 2022 m. rugsėjo 10 d., o 2022 m. lapkričio 16 d. – Šv. Teresės bažnyčioje, Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaiduose. Būtina paminėti, kad kasmet lapkričio mėnesį Aušros Vartų koplyčioje per Dievo Motinos Gailestingumo atlaidus tėvai bazilijonai  šv. Mišias aukojo ukrainiečių kalba,  rytų apeigomis, o  Šv. Teresės bažnyčioje jas aukojo pirmą kartą.

2022 m. gruodžio 29 d. ukrainiečiai kunigai vėl atvyko į Panevėžio vyskupiją. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vysk. K. Paltaroko kriptoje jie aukojo šv. Mišias. Seserys vienuolės galvoja apie vienuolių bazilijonų aukojamas šv. Mišias ukrainiečių kalba ir Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

2023 m. vasario 27 d. Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje Viilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios  visi trys kunigai vienuoliai bazilijonai pirmąsyk aukojo šv. Mišias ukrainiečių kalba: t. Tadas (Volodymyras Godovanecas) OSBM, t. Mykalojus (Ruslanas Mykosovskis) OSBM (jis vadovavo šv. Mišių aukai, pasakė pamokslą) ir klebonas  t. Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM. Pamoksle kun. Mykalojus pateiekė gyvenimo ir veiklos paraleles tarp vienintelio ukrainiečių šventojo Juozapato ir vienintelio lietuvių šventojo Kazimiero, prie kurio palaikų jie gali melstis. Minėjo Lietuvos ir Ukrainos mokslo darbuose išspausdintus dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnius, kuriuose detaliai palyginti šie du šventieji, tad su jais gali susipažinti ir lietuviai, ir ukrainiečiai.  Kartu su ukrainiečiais meldėsi ir arkikatedros administratorius, Vilniaus I dekanato dekanas kun. Virginijus Česnulevičius. Ukrainiečiai vienuoliai bazilijonai Šv. Kazimiero koplyčioje pirmieji pradėjo atlaidų  „Šv. Kazimieras – Dievo meilės žiburys“, savaitės Mišias savo kalba. Kitomis savaitės dienomis Šv. Kazimiero koplyčioje vakarais melstasi prancūzų, baltarusių, anglų, italų, lenkų kalbomis.

*****

Vienas iš svarbių veiksnių garsinant šventojo vardą – knygos apie Juozapatą parengimas lietuvių kalba ir  išleidimas. Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (direktorė dr. Vida Montvydaitė) kreipėsi į Ukrainos mokslininką t. dr. Pavlo (Mychailą Krečuną) OSBM, apgynusį disertaciją ir parašiusį monografiją apie šventąjį Juozapatą, kad jis  leistų išversti knygą į lietuvių kalbą ir ją išleisti. Mokslininkas sutiko pateikti kiek sutrumpintą, pritaikytą plačiam skaitytojui  knygos variantą. Monografiją į lietuvių kalbą verčia Vasylis Kapkanas. Tad dera supažindinti su monografijos autoriumi.

Monografijos apie šventąjį Juozapatą autorius – t. kun. dr. Pavlo (Mychailas Krečunas) OSBM.

T. Pavlo (Mychailas Krečunas) OSBM gimė 1979 m. birželio 12 d. Užkarpatės srities Iršavskio r. Bilkų kaime.

Tėtis – Pavlo Mychailovičius Krečunas gimė 1957 m.  rugpjūčio 23 d. Imstičevo kaime. Baigęs vidurinę mokyklą, 1974–1975 m. mokėsi Užgorodo  Proftechninėje mokykloje Nr. 2, įgijo laikrodininko specialybę. 1975 m. dirbo Iršavsko buitiniame kombinate aptarnaudamas gyventojus. 1976 m. dirbo Rygos elektromechaninės gamyklos (REMR)  filiale Iršavoje,  po to buvo pasiųstas mokytis į Rygos elektromechaninę radijo gamyklą: studijuoti radijo aparatūros reguliavimą. Mokydamasis ir dirbdamas Rygoje susipažino su Margareta Kizliak gyvenusia Bilkų kaime  (Ševčenkos gatvė. Nr. 137, Užkarpatė). Sykį, sugrįžęs į namus, Pavlo Krečunas vedė Margaretą. Pogrindžio cerkvėje (bažnyčioje) juos 1978 m. spalio 18 d. Bilkų kaime sutuokė dvasininkas Stepanas Ursta.

Mokslininko mama Margareta Michailovna Kizliak (Krečun) (1958 10 18–2020 10 20) visą gyvenimą dirbo pedagoginį darbą vaikų darželyje. Susirgo onkologine liga, mirė sulaukusi 62 metų Bilkų kaime.

Pavlo ir Margaretos Krečunų šeimoje išaugo dar vienas sūnus – Vitalijus Pavlovičius (1980 12 27–2014 07 01). Mirė Bilkų kaime.

Būsimasis kunigas mokėsi Bilkų trimetėje pradžios mokykloje. Vidurinį mokslą baigė 1996 metais Lvovo srityje Červonograde prie bazilijonų vienuolyno.

1996 m. birželio 22 (kataloge 21) įstojo į bazilijonų vienuolyną Užkarpatėje (Malaja Bereznia). 1998 m. sudėjo pirmuosius laikinus įžadus.

1998–1999 m. t. Pavlo  mokėsi vienuolių bazilijonų Filosofijos – teologijos studijų institute Zoločeve (Lvovo sritis). 1999–2005 m. Filosofiją – teologiją studijavo Aukštojoje dvasinėje seminarijoje  Peremyšlyje (Lenkija).

Amžinuosius įžadus sudėjo 2004 m. gegužės 2 d. 2004 m. rugsėjo 19 d. Bučačyje vyskupo Irinėjaus (Ihorio Byliko) OSBM  (Bučačo vyskupijos vyskupas) buvo įšventintas į diakonus, o 2005 m. birželio 9 d.  Imstyčeve (Užkarpatė) vyskupas Milanas Šašikas įšventino į kunigus.

2005 m. t. Pavlo (Mychailas Krečunas) OSBM  pradėjo daktarato studijas Jono Pauliaus II katalikų universitete Liubline (LKU), kurias užbaigė 2010 m. apgindamas disertaciją „Šventasis Juozapatas Kuncevičius (1580–1623) tikėjimo liudytojas religinių kontraversijų epochoje“.  Darbo vadovas šio universiteto profesorius habil. dr. Kristupas  (Kšištofas) Lesnevskis.

2010 m. birželio 28 d. Jono Pauliaus II katalikų universitete Liubline  vyko t. Pavlo Krečuno OSBM daktaro disertacijos „Šventasis Juozapatas Kuncevičius  (1580–1623) tikėjimo liudytojas religinių kontraversijų epochoje“ gynimas. Recenzentais buvo t. Jaroslavas Moskaliukas (LKU) ir Andžejus Gil (Rytų Europos institutas Liubline). Recenzentai ir komisija buvo vieningos nuomonės – suteikti t. Pavlo (Mychailui Krečunui) OSBM  teologijos daktaro laipsnį.

Moksliniame darbe nušviestas temos aktualumas yra svarbus šiandieną, gilėjant ekumenizmo judėjimui, be to,  kaip rašo autorius „atėjo laikas ir vyrauja poreikis objektyviai žvilgterėti į vieną iš labiausiai kontroversinių nuostatų – tikėjimo liudijimą besitęsiantį bažnyčios istorijos praeityje“.

Autorius, remdamasis nenaudota archyvine medžiaga, ištyrinėjo Polocko arkivyskupo kelią. Tai bandymas atskleisti kovotojo už Bažnyčios vienybę XVI–XVII a. pradžioje  dvasinę ir ganytojišką padėtį, kai su Dievo malone buvo įgyvendinta teisėta, tačiau kartu ir neįtikima Ukrainos bažnyčios reforma: vienybės su Apaštaline Romos Bažnyčia atgaivinimas. Brastos Bažnytinės unijos esmė  atskleidžiama judėjimų eigoje, kada kuriami mitai ir neteisinga istoriografija apie ukrainiečių vyskupų klastingą poziciją.

Už darbą „Šventasis Juozapatas Kuncevičius (1580–1623) tikėjimo liudytojas religinių kontraversijų epochoje“  t. Pavlo (Mychailui Krečunui) OSBM  buvo suteiktas teologijos daktaro iš ekumenizmo srities mokslinis laipsnis.

Minint Šventojo Juozapato palaikų perlaidojimo Vatikane, Šventojo Petro Bazilikoje 50-metį, Lvive veikianti  leidykla „Misionierius“ išleido t. Pavlo (Mychailo Krečuno) OSBM  daktaro disertaciją – mokslinę monografiją ir jos pirmasis pristatymas vyko Romoje, tėvų bazilijonų Generaliniame name  (Via San Giosafat 8, Aventino) 2013 m. lapkričio 25 d. Vėliau monografija buvo pristatyta įvairiose Ukrainos vietose. Knyga skiriama visiems, branginantiems savo ir Krikščionių Bažnyčios istoriją.

Atsiliepimus monografijai parašė protoarchimandritas t. Genezijus Viomaras OSBM,  Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos akademikas, profesorius Stepanas Pavliukas, Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto habil. dr. profesorius Jaroslavas Moskaliukas. Mokslininkai  aukštai įvertino  kun. Pavlo Krečuno atliktą šiuo metu itin reikalingą darbą…

Tarkim,  protoarchimandritas t. Genezijus (Genezijus Viomaras) OSBM, rašė:

„Šventasis Juozapatas nori prakalbinti kiekvieną žmogų. Su nauja jėga  skamba jo žodis ir kvietimas į vienybę, kurią privalu kurti bendra pagarba, o kartu asmeninio identiškumo ir priklausomybės  giliu įsitikinimu. Šiomis kryptimis t. Pavlo Krečunas sukoncentravo dėmesį, rašydamas apie Kuncevičių. Šventojo Juozapato gyvenimas ir veikla – liudijimas pilnutinės krikščioniškos meilės, kurios taip reikia dabartiniam žmogui.

Šis darbas taip pat yra liudijimas apie bažnytinio gyvenimo ir vienuolinio bazilijonų tarnavimo Ukrainoje atgimimą. Mes dėkingi Dievui už įpatingą malonę, kad po daugelio katakombinės  Bažnyčios metų Ukrainoje, atsirado tyrinėjimai skirti  šventojo Juozapato asmenybei. Tai pirmas mokslinio  atgimimo bazilijonų bendruomenėje ženklas.

Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos akademikas,prof. Stepanas Pavliukasapie t. Pavlo (Mychailo Krečuno) OSBM  darbą kalbėjo:

„Parengtas spausdinti dr. Michailo Krečuno darbas „Šventasis Juozapatas Kuncevičius (1580–1623) tikėjimo liudytojas religinių kontraversijų epochoje“ nušviečia ir leidžia suprasti dvasininkų bažnytinio gyvenimo sudėtingumą politiniame ir socialiniame kontekste, vietos gyventojų bendrą  nepakantumą, kas papildo, ir dalinai aktyvizuoja vyraujančią istoriografiją apie šį istorinį laikotarpį…

Didingą ir bekompromisinę arkivyskupo Juozapato poziciją, tyrinėtojas atskleidžia,  jo pavydžiai  unikalaus teologo ir polemizuotojo atliekama dvasine praktika…

Tyrinėtojui Michailui Krečunui pavyko sukristalizuoti arkivyskupo Juozapato Kuncevičiaus dvasinę misiją, jo nenugalimą norą tarnauti Dievui, nepaisant jokių gyvenimo sąlygų, būti  nepakeičiamu (nenugalimu) Krikščionių Bažnyčios vienytoju“.

Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto (Lenkija) profesorius t. habil. dr. Jaroslavas  Moskalykas:

„Tikimės, kad tėvo daktaro Pavlo Krečuno OSBM knygoje „Šventasis Juozapatas Kuncevičius (1580–1623) tikėjimo liudytojas religinių kontraversijų epochoje“, kuri yra gilių mokslinių tyrinėjimų rezultatas, XVII a. pirmos pusės veikla Kijevo tradicijos Rytų Katalikų Bažnyčios teisiojo hierarcho rasime atsakymus į svarbius klausimus, kas liečia šventojo poziciją, nors dalinai užpildysime nušviečiant šventojo Juozapato gyvenimą“.

2013 m. pasirodžius dr. Pavlo (Mychailo Krečuno) OSBM  monografijai ist. m. kand.  Volodymyras Romanovičius Morozas (Ukrainos katalikų universiteto Bažnyčios istorijos instituto mokslinis bendradarbis) parašė išsamią recenziją („Juozapatas Kuncevičius (1580–1623) šventasis iš mūsų ir mums“) išspausdintą Užgorodo universiteto mokslo žurnale, serija „Istorija“  (2019. 2 (41). P. 221–224), liudijančią mokslininko tyrėjo atliktą išsamų darbą, gebėjimą įžvelgti šventojo kankinio dvasinę poziciją, o tyrinėjantys UGKB (Ukrainos Graikų Katalikų Apeigų Bažnyčią) ne kartą pasinaudos  mokslininko teiginiais.

Apsigynęs disertaciją, t. Pavlo (Mychailas Krečunas) OSBM  2010 m. sugrįžo dirbti į atnaujintą  Šv. Mikalojaus provinciją Ukrainoje. Reikia pasakyti, kad Ukrainoje yra dvi vienuolių bazilijonų provincijos: Švenčiausiojo Išgelbėtojo provincija (jos centras Lvovas, šiai provincijai priklauso ir Vilniaus bazilijonai) ir  Šventojo Mykalojaus provincija (jai priklauso Užkarpatėje esantys bazilijonų vienuolynai: Boroniavo, Imstyčevo, Malyj Bereznyj, Mukačevo…). Vienuolinę tarnystę t. Pavlo pora metų įgyvendino Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo Boroniavo vienuolyne.

2012 m. vasario 15 d.  Šv. Mykalojaus provincijos kapitula t. Pavlo (Mychailą Krečuną) OSBM  išrinko provincijos patarėju, 2016 m. vasario 11 d.  šioms pareigoms išrinktas antrą kartą. Šv. Mikalojaus provincijos patarėju dirbo iki 2020 m. vasario 12 d. Išrinktas provincijos patarėju  t. Pavlo (Mychailas Krečunas) OSBM  darbavosi Šv. Mikalojaus vienuolyne Mukačeve.

2016 m. kovo 31 d.  t. Pavlo (Mychailas Krečunas) OSBM  buvo paskirtas Imstičevo Šv. arkangelo Mykolo vienuolyno igumenu (vyresniuoju) ir parapijos klebonu. Kunigui pasisekė atlikti nemaža darbų parapijos dvasingumo stiprinimui: organizavo rekolekcijas, įvairias religines ir kultūrines programas jaunimui, stovyklas. T. Pavlo (Mychailas Krečunas) OSBM  džiaugiasi, kad pavyko restauruoti vienuolyną, bažnyčią, koplyčią, sutvarkyti vienuolyno aplinką, automatizuoti varpų skambesį. Br. Robertas (Ihoris Lenivas) OSBM yra sukūręs 12 minučių televizijos laidą, apie šį vienuolyną ir jo igumeną t. dr. Pavlo (Mychailą Krečuną) OSBM  bei jo atliktus darbus. Talkinant dr. Pavlo sukurta televizijos laida ukrainiečių kalba apie šventąjį Juozapatą.

2020 m. kovo 10 d. Šv. Mikalojaus provincinė kapitula paskyrė t. Pavlo (Mychailą Krečuną) OSBM  į Maloberezniansko Šv. Mykalojaus vienuolyną, aptarnauti parapiją. Iškilus būtinybei 2021 m. vasario 19 d. paskyrė aptarnauti parapiją prie Mukačevo Šv. Mykalojaus vienuolyno.

Šv. Mykalojaus provincijos protoigumenas t. Pranciškus  (Mychailas Onisko) OSBM  kreipėsi į brolius bazilijonus, prašydamas palaikyti  Šv. Stepono vienuolių bazilijonų provinciją Vengrijoje.  T. dr. Pavlo (Mychailas Krečunas) OSBM  atsiliepė į šį kvietimą ir 2022 m. sausio 21 d.  buvo paskirtas į vienuolyną Budapešte, atnaujinti Šv. Stepono provincijos vienuolinį gyvenimą ir tarnauti vengrų tautai. Pagal galimybę tarnauja ukrainiečiams emigrantams Budapešte: aukoja šv. Mišias, veda rekolekcijas. 2022 m. padėjo tėvams Bazilijonams Lenkijoje (Vingoževas, Gižickis, bei Bani Mazurski ir Kruklianki kaimuose), Olštine patarnauja seserims Tarnaitėms.

T. Pavlo (Mychailas Krečunas) OSBM dirbo ir pedagoginį darbą: 2011–2022 m. dėstė Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos – teologijos studijų bazilijonų institute Briuchovičiuose (netoli Lvovo), 2011–2022 m. Šventosios Dvasios aukštojoje dvasinėje seminarijoje ir Teologijos mokslų institute Gorodke (Chmelnicko sritis); 2021–2022 m. – Švč. Jėzaus Širdies aukštojoje dvasinėje seminarijoje (Kijevo sritis, Vorzelis). Gyvendamas Vengrijoje, vykstant karui,  paskaitoms į Ukrainą  neturi galimybių nuvykti, tad pedagoginio darbo laikinai nedirba.

Darbuodamasis misijose Budapešte (Vengrija), Šv. Stepano provincijoje, intensyviai mokosi vengrų kalbos.  

T. Pavlo (Mychailas Krečunas) OSBM buvo aktyviai įsijungęs į Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos organizuojamas konferencijas, skirtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai: skaitė pranešimus Ukrainoje ir Lietuvoje. Recenzavo mokslo darbus, dalyvavo mokslinių monografijų pristatyme Lietuvoje, susitikimuose su mokslo ir valdžios atstovais, dvasininkais.

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Iliustracijos iš straipsnio autorės archyvo

Straipsnis paskelbtas „Tautinių bendrijų naujienos”, 2023 Nr. 1

---