Taip jau susiklostė, kad „Bajaderės“ spektakliuose žiūrovai labiausiai laukia auksu žibančio Dievuko, didžiulio butaforinio dramblio ir meilės svajas prikeliančios Šešėlių scenos. Nuo „Bajaderės“ premjeros Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre prabėgo jau 15 metų, ir lygiai tiek pat metų Dievuko vaidmenį čia šoka baleto solistas Mantas Daraškevičius.
„Man pasisekė, kad tuometinė baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova patikėjo manimi – vos antrą sezoną trupėje dirbusiu artistu, nors daug ką nustebino toks vadovės sprendimas. Apie tai, kad naujametėje „Bajaderės“ premjeroje šoksiu Dievuką, sužinojau dar vasarą ir turėjau penkis ilgus mėnesius pasirengimui. Iškart pradėjau ieškoti internete kitų atlikėjų vaizdo įrašų ir galvoti, kaip šį vaidmenį atliksiu. Aštrumu, greičiu ir tikslumu labiausiai įsiminė ispanų kilmės šokėjo Ángelo Corellos, dabartinio Filadelfijos baleto meno vadovo, parengta Dievuko interpretacija. Atvykus pastatymo choreografėms, pateikiau joms savo paruoštą viziją, kuri buvo priimta ir išliko spektaklyje iki šių dienų. O pats vaidmuo tapo lemtingu mano karjeros pradžios postūmiu, kuris padėjo patikėti savimi ir suformavo aiškų tikslą“, – pasakoja M. Daraškevičius.
Publikos taip laukiama Dievuko variacija, stebint iš salės, trunka neilgai – vos 75 sekundes, nors tiksli trukmė priklauso nuo spektaklio dirigento pasirinkto muzikos tempo. Visgi vyrų baleto variacijų repertuare ji laikoma ilgiausia, susidedančia net iš penkių dalių, o tai – unikalu: dažniausiai baleto variacijos būna trijų dalių, retais atvejais – keturių. „Būna, kad penktoje dalyje jau vos laikausi ant kojų ir norisi griūti ant grindų, bet stengiuosi nepasiduoti iki paskutinės šokio akimirkos“, – neslepia solistas.
Padėti čia gali tik puiki fizinė forma, taisyklingas kvėpavimas ir kasdienės repeticijos. Kad žiūrovų akivaizdoje garbingai praleistų minutę su trupučiu, šokėjui prieš kiekvieną „Bajaderės“ spektaklį tenka praeiti ir maždaug 40-ies minučių trukmės grimo procedūrą, kurioje visas jo kūnas nuo viršugalvio iki padų su padėjėjų pagalba būna tepamas ir purškiamas auksinės spalvos dažais.
„Tuo metu stengiuosi koncentruotis į kvėpavimą, nusiraminti ir galvoti tik apie tai, ką turėsiu nuveikti scenoje. Kol grimas apdžiūva, dar maždaug 10 minučių nevalia prie nieko liestis, o po to jau galima užsimesti platesnius drabužius ir apsiauti šokėjų apšilimui skirtus laisvus batus. Bet vis tiek kur eisi – ten po spektaklio rasi savo paliktą aukso dulkių pėdsaką. Kiek besipraustum duše, po „Bajaderės“ namie visada tenka keisti patalynę. Todėl kitą dieną po spektaklio labai mėgstu apsilankyti pirtyje“, – šypsosi artistas.
Kuo pasikeitė jam lemtingo vaidmens atlikimas per 15 metų, apimančių didžiąją šokėjo karjeros dalį? Kada jis drąsiau ėjo į sceną – premjeroje ar dabar? „Drąsiau jaučiuosi dabar, nes visus tuos metus tobulinau savo fizinę formą, atlikimo techninę pusę – šuolių aukštį, formą, sukinių švarumą ir jų kiekį. Be to, man labai svarbu, kad šįkart pirmasis spektaklis dedikuojamas T. Sedunovos jubiliejui: iki šiol širdyje jaučiu jai dėkingumą ir stengsiuosi ta proga padaryti daugiau nei įmanoma,“ – sako M. Daraškevičius.
Dievuko variaciją šokėjas laiko baleto technikos ir estetikos viršūne, nors pats personažas vaizduoja atgyjančią auksinę budistų dievybės skulptūrą. Bet kadangi tai – Dievo skulptūra, jai nieko nėra neįmanomo. Šokėjas savo ramybe, užtikrintumu bei išlaikytomis kūno pozomis privalo įtikinti tuo žiūrovus, bet tuo pačiu sužavėti juos „dieviškais“ sukiniais ir aukštais šuoliais.
„Gauti galimybę įkūnyti Dievą scenoje ne kiekvienam teatro artistui per visą karjerą pasiseka. Net psichologiškai šokdamas jauti didžiulę atsakomybę. Bet įdėjus daug darbo, ateina ir malonumas“, – iš patirties tvirtina M. Daraškevičius.
Jo pėdomis jau seka jaunesni trupės solistai – Edvinas Jakonis ir italas Lorenzo Epifani (pastarasis Dievuką šoks vasario 4 d. spektaklyje). „Lorenzo tai nebebus debiutas, jis yra atlikęs šį vaidmenį anksčiau. Edvinas debiutavo praėjusio sezono „Bajaderės“ spektakliuose. Jo Dievuko interpretacija gerokai skiriasi nuo manosios, ir tai normalu – mes tiesiog labai skirtingi šokėjai, skirtingais dalykais bandome patraukti žiūrovo dėmesį. Bet kuriuo atveju jis – labai perspektyvus artistas, jau dabar stebinantis savo profesionalumu. Galiu tik įsivaizduoti, koks puikus jis bus ateityje, ir ne vien šiame vaidmenyje“, – negaili komplimentų jaunajam kolegai M. Daraškevičius, jau apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.
„Bajaderės“ spektakliai į LNOBT sceną sugrįžta vasario 2, 3 ir 4 dienomis. Bajaderės Nikijos vaidmenį juose atliks Kristina Gudžiūnaitė, Julija Stankevičiūtė ir Olesia Šaitanova, jos mylimojo Soloro – Jonas Laucius ir Genadijus Žukovskis, jo sužadėtinės Gamzati – Marija Kastorina ir Gohar Mkrtchyan. Spektakliuose netrūks ir mažų debiutų: naujus vaidmenis „Bajaderėje“ parengė Paula Krivickaitė, Karolina Matačinaitė, Vilija Montrimaitė, Briese Phelan-Boyd, Kotryna Rudych, Darija Seliukaitė, Julija bei Emilija Šumacherytės ir jau minėtas E. Jakonis.
Renata Baltrušaitytė
Martyno Aleksos nuotr.
