Teatralizuotas Vilniaus Didžiosios sinagogos kanoriaus Geršono Siroto kūrybos pristatymas Vilniuje

Liepos 25-26 d., ketvirtadienį-penktadienį 11.00-12.00 val. Vilniuje, Stiklių ir Žydų gatvių sankirtoje,  Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus visuomenei pristatys XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje Vilniuje gyvenusio, vieno žymiausio to meto žydų kantoriaus, operos arijų ir žydų liaudies dainų jidiš kalba atlikėjų Geršono Sirotos (1874-1943) kūrybą. Dėl įspūdingo balso  amžininkai jį vadino „žydų Caruso“. Šis palyginimas su legendiniu XX a. operos žvaigžde Enrico Caruso rodo Geršono Sirotos ypatingą talentą ir populiarumą.
Geršonas Sirota gimė Podolėje (Ukraina), jo tėvas buvo sinagogos kantorius. Prieš atvykdamas į Vilnių giedojo Odesos sinagogoje, gražiu balsu bei išraiškinga dainavimo maniera atkreipė į save dėmesį, buvo   pakviestas į Vilniaus sinagogą, kur jis pradėjo ilgą ir sėkmingą bendradarbiavimą su choro vadovu Leo Loewu (1876-1960) – dirigentu, folkloristu, aranžuotoju.   G. Sirota ir jį lydėjęs choras aktyviai koncertavo, jų gastrolių maršrutai driekėsi vis tolyn nuo Lietuvos. Garsas apie juos pasklido po visą Rusijos imperiją, pasiekė caro dvarą, ir jie buvo pakviesti surengti koncertą caro šeimai Sank Peterburge.
Geršonas Sirota buvo pirmasis žydų  kantorius, kurio dainavimas buvo įrašytas plokštelėje. Pradedant nuo 1902 m. Geršonas Sirota įrašė daugiau nei 175 plokšteles. Šie įrašai pradėti platinti visoje Europoje ir Amerikoje.
1905 metais G. Sirota iš Vilniaus persikėlė į Varšuvą, ten tapo „Tlomazke Shul“ vyriausiu kantoriumi.  Dešimtmetį trukęs šio muziko sąlytis su Lietuva buvo reikšminga gairė litvakų kultūros istorijoje. Geršonas Sirota naciams okupavus Lenkiją žuvo Varšuvos gete.
 Teatralizuoto pristatymo metu sutiksite lyg iš XX a. pr. atvykusius miestelėnus,
pasipuošusius stilizuotais istoriniais dailininkės, scenografės Dalios Mataitienės
kurtais kostiumais lietuvių folkloro teatro spektakliui – koncertui ,,Scenos vaizdeliai“
iš lietuvių dramaturgijos ir muzikos pradininkų kūrybos  (premjera 1975 m.,
sceninė kompozicija Povilo Mataičio.).
Vilniečiai ir miesto svečiai turės galimybę išgirsti apie legendinį muziko G. Siroto
gyvenimą ir kūrybą, bei pasiklausyti talentingo dainininko dainų.
 
Organizuojamas pristatymas – trečiasis vasaros  teatralizuotos „gyvosios reklamos“ akcijos renginys. Pagrindinė akcijos idėja – gyvai, miesto gatvėse ir aikštėse,  pristatyti įdomiausias ir unikaliausias teatro, muzikos ir kino istorijas, muziejaus eksponatus.  
Akcijos renginiai vyks kiekvieną liepos mėn. ketvirtadienį ir penktadienį 11.00 – 12.00 vis kitoje Vilniaus senamiesčio vietoje.
 
Geršonas Siroto
Ne be priežasties G. Sirota buvo vadinamas „Žydų Karuzo“. Nepaisant mažai išlikusių įrašų, akivaizdu, kad Sirota turėjo nepaprastą balsą, juolab jis buvo Karuzo amžininkas. Legenda pasakoja, jog Karuzo ateidavęs pasiklausyti Sirotos, kai tik susikirsdavo juviejų keliai.
Sirotos gyvenimo detalės nėra gerai žinomos: gimė – 1874-1877. Greičiausiai savo kantoriaus karjerą jis pradėjo Odesoje, vėliau aštuonerius metus buvo kantoriumi Vilniaus Sinagogoje. Čia choro vadovu dirbo gerai žinomas Leo Lowe, su kuriuo Sirota sukūrė puikius darbinius santykius. 1902 m. jis koncertavo lydimas Lowes vadovaujamo choro, o kitais metais Sirota dainavo istoriniame priėmime, skirtame Dr. Theodoro Herzlio vizito garbei.
Praėjus penkeriems metams, Sirotai buvo pasiūlyta užimti prestižiškiausią kantoriaus vietą –  pagrindinio kantoriaus poziciją Tlomazke Gatvės Sinagogoje Varšuvoje. Netrukus prie jo prisijungė ir Leo Lowe. 1912 m. Sirota ir Lowe lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten koncertavo. Prisimenama, kad per pirmąjį jo pasirodymą vasario 14 d., Carnegie Hall koncertų salėje visos vietos buvo išpirktos (užimtos). Sirotos vedamos pamaldos ar koncertai sulaukdavo ypatingo dėmesio tiek Europoje, tiek Amerikoje. Sakoma, jog kai Sirota melsdavosi Sinagogoje, jis taip įsijausdavo į „pokalbį“ su Aukščiausiuoju, jog jam susirinkusieji nebeegzistuodavo.
Sirota buvo pagarsėjęs savo dosnumu, ir jam buvo įprasta tuokti neturtingas šeimas be jokio atlygio. Tačiau jis neleido (žmonėms) naudotis jo gerumu. Todėl po ginčo su kongregacijos nariais dėl rengiamų koncertų už sinagogos sienų, jis nutraukė su jais ryšius.
Deja, Sirota su savo šeima Varšuvoje atsidūrė karo pradžioje, tad negalėjo lengvai išvažiuoti, o nusprendę likti visi žuvo apie 1943 m. sukilimo metu Varšuvos gete Volinskio g. Nr. 6.
 
Lauryna Lopaitė
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus vadybininkė