Šeimos mediacija. Kas tai?

Šeimos mediacija apima labai platų ginčo klausimų ratą. Tai gali būti ginčai dėl vaiko globos, bendravimo, išlaikymo ir kitų klausimų. Praktika rodo, kad tais atvejais, kai tėvai patys susitaria dėl su vaiku susijusių klausimų, yra didesnė tikimybė, kad šių susitarimų bus laikomasi labiau, nei tų nurodymų, kuriuos priima teismas.

Šeimos mediacijos tikslas – tėvams, netikintiems, kad yra įmanoma rasti bendrą sprendimą, padėti jį surasti. Mediatorius – ne teisėjas, jis nenusprendžia, kas geriau abiems tėvams. Jis tik padeda jiems įsiklausyti į vienas kito argumentus, suprasti silpnąsias ir stipriąsias jų pozicijos puses, galvoti apie tai, kas geriausia vaikui, ir suvokti, kas bus, jeigu jie nesusitars.

Daugelyje valstybių šeimos mediacija jau yra plačiai paplitusi. Tą sąlygoja dvi pagrindinės priežastys: pirma, manoma, kad tai padeda sumažinti teismų darbo krūvį; antra – tai vienas iš tinkamiausių būdų spręsti šeimos ginčus šalims, kurios ateityje turėtų bendrauti, o kai šeimoje yra vaikų, tai neišvengiama.

Egzistuoja bendri mediacijos procesui būdingi principai:

1. Šalių savanoriškumas. Dauguma valstybių, kuriose vykdoma mediacija, numato, kad šalys mediaciją renkasi ir joje dalyvauja savanoriškai. Mediacijos tikslas ir vienas iš fundamentalių principų, pripažįstamų visame pasaulyje, yra paskatinti šalis pačioms išspręsti ginčą be valstybės įsikišimo. Nors kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Norvegijoje ir Maltoje, mediacija šeimos bylose privaloma, jeigu šeimoje yra vaikų. Vis dėlto daugelyje valstybių mediacija – savanoriškas procesas, kurio dalyviai bet kuriuo metu gali atsisakyti dalyvauti jame.

2. Mediatorių nešališkumas, neutralumas ir kvalifikacija. Mediatorius nepalaiko nei vienos šalies, o tik kaip neutrali trečioji šalis padeda joms pačioms priimti sprendimą. Taip pat labai svarbu, kad mediatoriai būtų tinkamai parengti, kompetentingi, veiktų efektyviai ir laikytųsi veiklos standartų. Šiuo metu mediatorius nėra profesija. Mediatoriais gali būti teisinį, socialinį ir psichologinį išsilavinimą turintys specialistai.

3. Konfidencialumas. Svarbu tai, kad tiek šalys, tiek mediatorius laikytųsi konfidencialumo principo. Tai, kas buvo išsakyta ir sužinota mediacijos metu, negali būti perduodama trečiosioms šalims. Kai kuriose valstybėse informacija, sužinota mediacijos metu, gali būti atskleista trečiajai šaliai, kai:

• šalys su tuo sutinka;
• tai numato įstatymas;
• tai reikalinga susitarimo vykdymui;
• mediatorius apkaltinamas netinkama veikla ir turi dėl to gintis;
• reikalinga apsaugoti vaiką nuo žalos ar smurto.

Konfidencialumo principas skatina šalis būti atviroms, pasitikėti viena kita.

4. Šalių lygiateisiškumas, sąžiningumas ir bendradarbiavimas. Svarbu užtikrinti, kad abi šalys jaustųsi vienodai, kad abiem pusėms būtų sudarytos tos pačios galimybės pasisakyti ir būti išklausytoms.

5. Mediacijos proceso lankstumas, operatyvumas ir efektyvumas. Šiame procese dalyvaujančios šalys turi būti sąžiningos bei suinteresuotos greitu ginčo sprendimu. Taip pat labai svarbu, kad priimti susitarimai būtų pripažįstami.

Mediacija ne visada yra galima, ne visus ginčus ji gali padėti išspręsti, bet ji yra paslauga, galinti padėti tėvams pradėti kalbėtis ir tartis, ieškant geriausiai vaiko interesus atitinkančių sprendimų.

Parengta pagal Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informaciją