Kas valdo mūsų gyvenimą: įvykiai ir jų sukeliamos emocijos ar mes patys?

„Atsakymai yra į visus mūsų gyvenime užduotus klausimus, tik tų atsakymų nežinome, nes liovėmės jų ieškoti. Mums atrodo, kad to neįmanoma padaryti, neįmanoma išmokti, neįmanoma sužinoti. Viskas įmanoma, tik kartais tam reikalingas ilgesnis laikas. Juk per dieną –kitą žmogui sunku apsivalyti nuo negatyvių emocijų, išmokti jas valdyti, kai iki tol jis manė, kad jo gyvenimas priklauso nuo atsitiktinių įvykių. Tam reikalingi keli mėnesiai. Gi reikia laiko išmokti plaukti ar vairuoti automobilį?..  Tik svarbu nesustoti ir visada žinoti, kad galite pasiekti visus savo tikslus“,  – sako saviugdos treneris, „Išmokyklos“ ir Verslas ABC kursų autorius ir įkūrėjas Jevgenijus Černyš.
Pastaruoju metu labai dažnai kalbama apie emocijų svarbą. Teigiama, kad emocinė aplinka turi nemažos įtakos net emigracijai. Kiek tiesos šiuose teiginiuose? Kokią įtaką aplinka turi žmogaus emocijoms?
Čia ir susiduriame su ta mistika, kurią ir aš patyriau, manydamas, kad kažkur kitur yra smagu, malonu. Teko dirbti ir Anglijoje, ir  Olandijoje, ir Belgijoje, ir Rusijoje. Aplankiau daugiau 50 šalių ir nesustoju lankyti. Ir supratau, kad niekur nėra geriau. Pradėjau galvoti, nuo ko priklauso žmogaus emocija. Kodėl vienas žmogus, gyvendamas nepasiturinčiai, mažai uždirbdamas, yra  gyvenimu patenkintas, nors jo aplinka yra pakankamai prasta, jaučianti nepriteklių. Ir kodėl turtingose šalyse, kur geros gyvenimo sąlygos, puikus oras, kur žmonės šypsosi, kai kurie save naikina alkoholiu, narkotikais ar net nusižudo. Vadinasi, priežastis ne aplinkoje.  Pakankamai ilgai ieškojau atsakymo į klausimą, nuo ko priklauso žmogaus emocijos, ir kaip pasekmė to – vidinė būsena, ir galiausiai supratau, kad reikia išmokti valdyti savo emocijas. Kol nemoki jų valdyti, tave valdo visi, kas netingi. Vaikas vietoj dešimtuko gavo tik penketuką ir tu jau pyksti. Važiuojant kažkas užlindo tau prieš pat automobilį, ir tu jau gali kažką į gabalus sudraskyti.
Išties, pastaruoju metu vis didesnė reikšmė suteikiama emocinei aplinkai, bet niekas nepasiūlo, kaip sukurti tą emocinę aplinką ir kaip žmogui suvaldyti savo emocijas. Daug gilinausi į emocijas, į žmogaus vidinę energetiką, jų įtaką mūsų gyvenimui, ieškojau būdų, kaip jas valdyti. Visų tų analizių ir studijų rezultatas – parengta emocijų valdymo metodika. Tai trijų mėnesių kursas, kurio metu ir mokinu, kas ir dėl kokių priežasčių su mumis vyksta. Manantiems, kad gyvenimą pakeis geras oras, turtinga aplinka, galiu pasakyti, kad tai nepadeda. Kur bekeliautumėte, kur bebandytumėte įsikurti, visur vežamės save ir vežamės save tokius, kokie esame čia ir dabar. Taip, pakeitę aplinką šiek tiek geriau pasijusite, bet ilgainiui sugrįš tos emocijos, su kuriomis išvažiavote. Kodėl? Norint pakeisti savo gyvenimą, reikia išmokti valdyti savo emocijas, suvokti, kas mes ir dėl ko čia esame. Jei žmogus galvoja, kad jis yra mėsos gabalas, kurį nugyvenus užkas po žeme ir viskas tuo užsibaigs, jis gyvena iliuzijų pasaulyje ir nors jam viskas labai aišku, jis turi krūvas problemų. O manantiems kitaip, laikas susimąstyti, kas vyksta Žemėje, ką mes čia visi darome? Kodėl žmogus, darantis tai, kas jam malonu, yra laimingas, kūrybingas, dirba net pamiršdamas pavalgyti? Galbūt kažkas pasakys: jis motyvuotas? O dėl ko jis motyvuotas? Ogi jis pasirinko, kaip reaguos į įvykius, į situacijas, ką jis darys su tuo, kas su juo gyvenime atsitinka, ir kaip reaguos į tai, ką jam siunčia pasaulis. Tai yra pasirinkimas. Žmogus, kuris išlaisvina kūną, protą, sielą  nuo emocinės priklausomybės, tampa laisvas.
Lengva pasakyti, išlaisvinti kūną nuo emocijų, bet yra aplinka, kurioje mes gyvename.  Ir, kaip kalbėjome pradžioje, tų dirgiklių – vos ne kiekviename žingsnyje.
Tai ir rodo, kad mus valdo įvykiai ir mes esame silpni jiems pasipriešinti. Kodėl vaikas darželyje pradeda priešintis tam, kuris jį skriaudžia? Todėl, kad jis tapo stipresnis. Tas pats ir su emocijomis. Kai žmogus tampa emociškai atsparesnis, stipresnis, įvykiai galbūt ir vyks, bet neigiamos emocijos jo neužvaldys. Žmogus nebepyks, nebestresuos. Juk kiekvieno gyvenime įvyko daugybė dalykų, į kuriuos labai ramiai reaguojame. Vaikas gavo tik trejetą. Na ir kas. Tai yra gyvenimiškas dalykas. Sugedo automobilis, žinome, kad yra autoservisai. Kodėl pasikeičia tų pačių įvykių vertinimas? Todėl, kad pats žmogus pasikeitė. Tiesiog dėl kažkokių priežasčių žmogus apsisprendė į tai, kas aplink jį vyksta, nebereaguoti pykčiu, stresu, baime ar kita negatyvia emocija.  Jei žmogus sugebėjo tai padaryti, jis gali tapti visada motyvuotas, pozityvus, energingas.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodo vis daugiau informacijos apie Žemės, o kartu su ja ir žmogaus perėjimą iš dvimatės sistemos į daugiamatę, kur nebėra dualistinių dalykų: teigiamo – neigiamo, gero – blogo. Ar galime sakyti, kad situacijos, sukeliančios mumyse ne pačias pozityviausias emocijas, yra apsivalymas?
Tikriausiai daug kas supranta, kad ne viską, kas yra pasaulyje, mes galime pačiupinėti ar pamatyti. Ar kas galite įvardinti, kuris organas myli arba kuris organas jaučiasi laimingas? Klausimas, iš kur visos tos emocijos ateina. Mes turime išmokti uždaryti praėjimus negatyvioms emocijoms, turime išmokti apsivalyti nuo tų, kurias sukaupėme per įvairias savo gyvenimo patirtis. Tam yra sukurta įvairiausių mokymų, įvairiausių metodikų. Yra daug mokytojų, kurie padeda žmogui išmokti, kaip būti saugiu ir iš tikrųjų išlikti pozityviu.
Ir dar, turime suvokti, kad dabar viskas vyksta žymiai greičiau. Tai, ką žmogus anksčiau padarydavo per šimtą metų, dabar padaro per metus.  Tai, ką padarė per pastaruosius 50 metų, bus padaryta per mėnesį. Sukuriami darbai, kurių neįmanoma būtų  buvę sukurti prieš keliasdešimt metų. Kad ir FACEBOOK-as. Apie 2 mlrd. lankytojų! Beveik pusė Žemės gyventojų.  Dar prieš dešimtmetį tai būtų buvęs sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Dabartiniai greičiai ir apimtys yra sunkiai suvokiami.  Mygtuko paspaudimu galima pasiekti šimtus milijonų žmonių. Vadinasi, taip pat greitai žmogus gali tapti laimingu, klestinčiu, ligotu ar net numirti. Todėl reikia būti labai budriu. Ypač reikia mokėti valdyti emocijas, nes pasekmes iškart pajusime.
Ar yra tokia riba, kai žmogus ima ir susivokia, kad reikia kitaip žiūrėti į įvykius?
Nėra. Jei kažkas tikisi, kad yra metodas, kuris, lyg tabletė, padės tapti laimingu, to nėra. Kas gali pasakyti, kiek jums reikia suvalgyti maisto? Šiandien suvalgėte kažkiek maisto ir jaučiatės gerai. Rytoj suvalgote tiek pat, bet jaučiatės alkanas arba persivalgęs. Kur tas auksinis vidurukas? Jo nėra. Yra tik jo – filosofinio akmens – paieška, kad pajustume darną. Tai amžina paieška, kaip ir gyvenimas. Ar medis gali pasakyti: išaugau ir gana. Negali, nes viskas keičiasi. Ir visa gyvoji gamta tai priima natūraliai. Tik žmogus  sugeba save įvesti į depresiją, degradaciją, sugeba žaloti save.
O  jei aplink dvasingumo keliu einantį gerą žmogų ima ir atsiranda tokių, kurie jo nesupranta, jį pykdo, erzina?
Kiekvienas žmogus turime veidrodinį ego. Konkretus pavyzdys. Vienas žmogus turi ferarį ir sako: aš kietas, aš nuostabus. Kitas gyvena oloje, bet ir jis sako: aš kietas, aš nuostabus, man nereikalingi materialiniai dalykai. Ir vienas, ir  kitas yra pilnas išdidumo ir puikybės. Tik vienas kažką sukuria, kitas vien eina dvasingumo keliu nieko materialaus nesukurdamas ir nieko neduodamas. Nieko nedarančiam žmogui yra labai lengva būti geru. Tačiau, kai žmogus ima kažką daryti, visada atsiras, kas jį kritikuos, nes kritika skatina žmogų augti ir tobulėti. Siųsti meilę Dievui labai lengva, bet mylėti visą pasaulį, tikrus žmones, kurie jus įžeidinėja, keikia, yra daug kartų sunkiau.
Aš nesu nei už pozityvą, nei už negatyvą.  Viskas, kas aplink mus, yra faktas. Lygiai taip pat ir aš galiu ir pozityviai, ir negatyviai sureaguoti į įvykius. Jei sureaguoju  negatyviai, suprantu, kad tai mane žaloja ir nuo to valausi.  Jei į kažką reaguoju pozityviai, tai mane skatina daryti daugiau, nes tai man malonu, tai mane veža. Kaip  su maistu. Jei mums skanu, mes norime to maisto dar, jei neskanu, mes jo daugiau nevalgome. Tai kodėl pasiduodame mus žalojančioms emocijoms?.. Kodėl žmonės žiūri televizijos laidas, kuriose kalbama apie žudynes, problemas?  Ar ne geriau žiūrėti tai, kur kalbama apie naujų technologijų sukūrimą, išradimus? Todėl kiekvienam verta pagalvoti, ką nešiojate savyje ir kokiomis emocijomis maitinate save, žiūrėdami televizorių, skaitydami straipsnius, sukeliančius negatyvias emocijas.
Žinau, kad paties mokymuose dalyvauja nemažai pedagogų. Šiuo metu viena aktualiausių temų – emocinė aplinka mokykloje. Vos ne kasdien ir ko gero kiekvienoje mokykloje yra pasityčiojimo atvejų iš mokytojo. O kur dar mobingas, kurį aptiksime neretos mokyklos vadovo santykiuose su darbuotojais. Kaip galima sukurti emociškai palankią aplinką, jei mokytojai nėra emocionaliai stabilūs?
Manau, tai ne emocijų, bet lyderystės ir žmogaus stiprybės problema. Emocijos yra tik bazė. Sakykime, žmogus emociškai pozityvus, bet ar jis nuo to tampa lyderis? Emocinis pozityvumas nepadarys žmogaus nei geriausiu smuikininku, nei dainininku. Tai jau kiti dalykai. Žinoma, tai susiję su emocijų valdymu. Prieš tą mokytoją, kuris dievina savo darbą, nuolat tobulėja, niekas nedrįs nei rankos pakelti, nei ką negero pasakyti, nes toks mokytojas yra vedlys. Kai emocijų nemoka valdyti mokytojai, nemoka valdyti mokiniai ir jų tėvai, mokyklų vadovai – pasekmė viena: karas. O per karą pralaimi abi pusės.
Tai gal tokia situacija atsiranda ir dėl to, kad esama švietimo sistema nebeatitinka jauno žmogaus poreikių?
Jei atitiktų, tikriausiai nekurčiau internetinių mokymų ir nekurčiau tiek video įrašų. Tai darau, nes manęs taip pat netenkina esama sistema. Tačiau lengva kritikuoti ir labai sunku sukurti alternatyvą. Reikia kurti alternatyvą, o ne kalbėti, kad blogai. Iš to, kad mes įvardijame, kad yra blogai, naudos jokios. Mano sukurtas mokymo centras siūlo alternatyvą. Mokome, kaip valdyti emocijas, kaip suprasti žmogaus prigimtį, suvokti, kas ir dėl ko vyksta. Kad visa tai žmonėms reikalinga, rodo skaičiai. Mokymus baigė jau keli tūkstančiai žmonių, įrašus žiūri šimtai tūkstančių. Darau viską, kad sukurtume alternatyvą. Ir kas žino, gal ir dabartinei mokyklai atsiras daug alternatyvų? Manau, valstybei reikėtų susimąstyti, ar tas kelias, kuriuo einame ne vieną dešimtmetį, jau nepasibaigė…

Kalbino Genovaitė Paulikaitė