Atviras laiškas kandidatui į prezidentus Vyteniui Povilui Andriukaičiui

Mielas kandidate, kreipiuosi į jus kaip visai nesisteminis rinkėjas, kuriam ne taip jau ir svarbi jūsų nuomonė kokiais nors sėkmingos ekonomikos kūrimo ar besišypsančių vaikų gynimo klausimais. Kadangi laiškas yra atviras ir nieko neįpareigojantis,    motyvuodami savo užimtumu, galite į jį ir neatsakyti, nors atsakymas man visgi būtų labai vertinga žinia iš jūsų priešrinkiminės padangės.

Užduosiu Jums klausimą: ką manote apie dinozaurų žūtį?

Biologinės evoliucijos ekspertai, net ir nežinodami detalių dinozaurų išnykimo priežasčių, sutaria, jog gigantiškus Juros periodo Žemės šeimininkus sunaikino radikalūs gyvenimo sąlygų pokyčiai.

Dinozaurai pačia bendriausia prasme buvo gyvūnai, turėję nepriekaištingai veikusius specializuotus organus ir santykinai tobulai koordinuotą organizmą. Koordinacijai „vadovavo“ išlavėjusios stuburo smegenys, kurios puikiai valdė gyvūno „mašineriją“, tačiau stokojo intelektinių galių. Dinozaurui, tiesą sakant, jų pernelyg ir nereikėjo. Gerai prisitaikęs gyventi sočiai maitinančioje aplinkoje, jis jautėsi galingas ir nepažeidžiamas fiziškai, su juo konkuruoti tegalėjo tik kitas dinozauras. Atrodytų, tai beveik tobulas organizmas, gyvenantis vos ne idealioje harmonijoje su aplinka.

Tačiau didžiulis dinozauras, nepaisant visos jo galybės, galėjo egzistuoti tik gausiai nuo ryto iki vakaro ėsdamas. Atsitiktinai pakliuvęs į sritį be maisto, jis pasijusdavo bejėgis su savo didžiuliu kūnu ir veikiai mirdavo nuo išsekimo. Masė, anksčiau gynusi jį, gąsdinusi ir atgrasiusi aplinkinius, tapdavo nenugalima savo paties prieše. Nužingsniavęs ne ta kryptimi ir pakliuvęs į aplinką be maisto, jis nebeturėdavo jėgų savo masyvų kūną nešti atgal, juolab kad ne itin sekėsi galvoti, kaip čia pasielgus. Masyvus kūnas turėjo didelę termoinerciją – lėtai įšildavo, tad nebuvo paruoštas staigiems aplinkos temperatūros pokyčiams. Ir taip toliau, ir panašiai… Būdamas galingas, jis buvo ir labai silpnas. Negana to, tuo pačiu metu jis buvo ir žavus, ir baisus, ir dinamiškas, ir inertiškas. Turbūt jau supratote, kad, kaip gamtos kūrinys, jis buvo ir priimtinas, ir… atmestinas.

O suku štai kur…

Taip, taip – Europos Sąjunga yra dinozauras. Sąjunga – tvarkingos ekonomikos gigantas, puikiai harmonizavęs skirtingų Europos šalių norus ir galimybes. Prieš keliolika metų parašiau knygą, kurioje išdėsčiau dinozaurėjančios Europos viziją. Tai vizija civilizacijos, kuri, žengdama klestėjimo ir gerovės keliu, sau programuoja šiandien dar neįsivaizduojamas ateities grėsmes.

Pakanka pavaikštinėti po Britų muziejaus sales, kad įsitikintume, jog civilizacijų saulėlydį dažniausiai lėmė ne gamtiniai kataklizmai ar barbarai, o vidinių civilizacijos taisyklių tobulėjimas ir… išsigimimas. Mažėja atsakomybė, didėja visuomenės išlaikytinių procentas, silpnėja atsparumas išorės poveikiams ir… suprimityvėjusi civilizacija nunyksta arba tampa gana lengvu kaimyninės civilizacijos grobiu. Sistema pasidaro labai neatspari barbarams, kurie paprasčiausiai ignoruoja civilizuotą teisingumą ir civilizacijos teisę. Barbarai laimi… ir ciklas prasideda iš naujo. Suprantama, tai, ką pasakiau, prieštarauja paplitusiai nuostatai, jog imperijas griauna racionalūs dalykai – karai ir ekonomines negandos, tačiau nesunku rasti patvirtinimų ir įsigalėjusiam teiginiui, kad pagrindinis Romos žlugimo faktorius buvo moralinis. Neteisinga būtų sakyti, kad per pastaruosius amžius biologiškai pakito Homo sapiens. Gal ir po dabartinės integracijos mūsų laukia dezintegracija, fragmentacija ar barbarų antplūdis?

Tai dar ne viskas. Technologinis augimas, socialinės garantijos, gerovė pralenkia moralinių standartų augimą, moraliniai standartai tampa lyg ir nereikalingi – daug kam jūra atrodo iki kelių, o dangus ne per aukštai – viską gali padaryti technologijos, protas, jėga, pinigai… Būtent čia, regis, atsiremiama į žmogiškosios prigimties dalykus – techninėmis priemonėmis negalima iki galo išspręsti nė vienos dvasinės problemos. Pabaigoje – baisiausia: civilizacija pasirodo stipri ir atspari tol, kol jos nedemoralizuoja geras valdovo ketinimas palengvinti žmonių gyvenimą socialinėmis garantijomis ir kitomis civilizacijos teikiamomis lengvatomis. Būdamas geras, jūs tampate tuo pat metu labai blogu valdovu.

Taigi taigi, siekdamas tapti prezidentu, kuo siekiate tapti – „blogu“, bet  pažangiu barbaru ar „geruoju“ civilizacijos duobkasiu?

Paguosdamas pasakysiu, kad, paleontologų teigimu, dinozaurų išnykimo pasekmės, nepaisant jų nemalonaus vaizdo, nebuvo tokios jau ir baisios. Dinozaurų žūtis – tai ir naujų idėjų atsiradimas. Naujos idėjos šiuo atveju gali reikšti ne vien XXI amžiaus veidą – atšiaurų pilietinių karų, nesibaigiančių konfliktų, civilizuoto barbarizmo amžių. Kita vertus, darviniškoji evoliucijos samprata leidžia teigti, kad iš šiandienių Žemės gyventojų artimiausi dinozaurų giminaičiai yra… krokodilai, o vieni iš tiesioginių palikuonių – paukščiai.

Ateitis formuojasi dabartyje. Bet dinozauras negalėjo numatyti, kokios savybės bus svarbiausios ateityje. Nereikalingi taps… dantys, o reikalingiausios bus,  rodėsi, bebaigiančios nunykti priekinės galūnės – sparnai. Tad gal, užuot saugojus dinozaurus, laikas pradėti rūpintis besiritančiais paukšteliais?

Tad ką manote apie mūsų ateities civilizaciją? Ne, ne po šių ar kitų rinkimų, o  kaip viskas atrodys po dviejų trijų dešimčių metų. Roposim… ar skrisim?

Pagarbiai

Egidijus Vareikis

P.S.

Kaip pastebėjote, šiame laiške jokios agitacijos balsuoti ar nebalsuoti už jus nėra, tad jūsų atsakymas taip pat nebus vertinamas kaip politinė savireklama. Tačiau jūsų nuomonė man išties labai vertinga.